55 istorijos, kurioms reikia laimingos pabaigos

55 istorijos, kurioms reikia laimingos pabaigos

Šiaulių apskrities kūdikių namuose laimės tarti žodį „mama“ šiuo metu laukia 55 kūdikėliai. Istorijų su laiminga pabaiga kasmet čia būna apie trisdešimt. Kūdikių namų direktorė Raimonda Mažonavičienė žino — įvaikinimas, globa Lietuvoje kai kam dabar atrodo mada. Tokios mados paskatintos šeimos jau sugrąžino kūdikius atgal į globos namus. Grąžino atgal, dar labiau pažeidžiamus ir nuviltus.

Rita ŽADEIKYTĖ

rita@skrastas.lt

Euforijos vanduo

Šiaulių kūdikių namuose tuo metu, kai mažyliai supami į patalus ir migdomi — tylu. Kūdikių namų direktorės Raimondos Mažonavičienės kabinete kalbamės apie įvaikinimo misiją.

Tyliu, ramiu, be euforijos balsu Raimonda per beveik tris valandas į dulkes sudaužo išankstinę nuostatą. Ne apie tai, kad nereikia įvaikinti vaikų. Veikiau atvirkščiai: įvaikinimas — kilniausia gyvenimo ir meilės misija. Tik be euforijos, be gailesčio, be formuojamos ir jau pasiekusios Lietuvą, kaip kokios Andželinos Džoli ir Bredo Pito ar Madonos įvaikinimų mados istorijos. Tokia mada jau atėjo ir į Lietuvą.

„Reikia atsakyti į esminį klausimą: ar šeima tenkina savo interesus, ar ji aukojasi vaiko interesams? Ar vaikas dėl šeimos, ar šeima — dėl vaiko?“ — klausia Raimonda.

Kai tai daroma dėl mados, nepaskaičiavus visų „galiu“ ir “noriu“, kūdikėliai antrą kartą netenka šeimos, nebeturi kam pasakyti išmoktą žodį “mama“. Nors jie vos kelių metukų ar mėnesių kūdikėliai, bet jau dukart fatališkai išduoti. Kaip tai atsilieps jų vystymuisi? Kaip jie gyvens, kada nors sužinoję, kad išdavė savi ir svetimi? Kuo jie galės pasitikėti, kai užaugs?

Mano euforija tyliuose Raimondos liudijimuose išteka kaip pasaldintas ir madingai nudažytas vanduo.

„Laimonda“, bet ne mama

Šiuo metu Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose auga 55 vaikai. Pernai apgyvendinti 28 vaikai. 14 vaikų sugrįžo į savo biologines šeimas. Šeši buvo įvaikinti. Septyniems paskirta globa šeimose. Trys išaugę išvyko gyventi į kitus globos namus.

„Ašarų pas mus nėra labai daug, — kalbėdama apie vaikų nuotaikas sako Raimonda. — Gailesčiui mes nepaliekame vietos. Reikia būti šalia jų, suprasti ir mylėti. Gailestis slegiantis ir nereikalingas jausmas“.

Vaikai švenčia šventes, važiuoja į parduotuves, į miestą. Sulaukia, kaip ir kiekviena šeima, svečių. Ateina moksleiviai, studentai, kelios nuolat vaikus lankančios šeimos.

„Vaikams svečiai duoda suvokti, kad pasaulis nėra tik Kūdikių namų darbuotojai, kad pasaulyje gyvena ir kiti žmonės. Padeda išgirsti, sužinoti naujų žodžių, naujų sąvokų“, — pasakoja Raimonda.

Direktorės žodžiais, vaikai pas juos šiandien kitokie. Jie nebepuola prie kiekvieno atėjusio žmogaus ir nebevadina kiekvienos sutiktos moters mama.

„Mes mokome savo vaikus visus žmones vadinti vardais. Kol nėra tikros mamos, mes išgyvendinome iš savo namų žodį “mama“. Mane ir kitas darbuotojas vaikai vadina vardais. Kaip jie stengiasi ištarti mano vardą, “Laimonda!“. Daug kas neištaria, vadina “daktale“, “dilektore“, bet tik ne mama. Mes nė viena nesame jiems mama, o leisti žmogučiui vadinti save mama, reiškia jam suteikti viltį, kad tu ir esi mama. “Mamą“ mes paliekame intymiam ryšiui“, — pasakoja Raimonda.

O kai ateina laikas ištarti tą tikrąjį „mama“?

„Šito vaikų nereikia mokyti. Jųs genuose yra tas žodis“, — sako Raimonda.

Sugrįžusieji

Vien pernai 14 vaikų grįžo į savo gimdytojų šeimas. Kas atsitiko? Ar mamos susivokė, kažkas padėjo joms susivokti, kad reikia auginti savo pagimdytą vaiką? Visos keturiolika — sėkmės istorijų, kai motinoms pavyko išlipti iš duobės. Bet likimo dovanos skirtos ne kiekvienai.

Dalis šeimų vaikus buvo praradusi per alkoholį, maža dalis — dėl ligos. Neseniai dėl dvasinės ligos mama pati pravėrė Kūdikių namų duris. Nėra tėvų, senelių, nieko daugiau pasaulyje. Tik ji ir vaikas. Tokio švaraus ir mylimo vaiko globos namų darbuotojai dar nebuvo priėmę. Atvažiuoja moteris retai, aplanko, kūno kalba išduoda ryšį tarp motinos ir vaiko. Bet grąžinti vaikučio jai dar negalima.

Norinti susigrąžinti savo vaiką iš globos namų mama turi jį lankyti globos namuose, turi susirasti darbą ir susitvarkyti buities sąlygas.

„Kai apsilanko mama, vieni vaikai džiaugsmingai praneša: pas mane buvo mama. Kitų reikia klausti, kas aplankė. Pasimuistę atsako “mama“. Tai priklauso nuo motinos ryšio su vaiku. Vienų jis yra stiprus, kitų — vos vos rusenantis arba jo visai nėra. Ir iš kur jis gali būti, jei mama nė valandos savo vaikelio neaugino, nesūpavo, nebučiavo“, — pasakoja direktorė Raimonda.

Mamos dažniausiai atneša saldainių. Nieko kito nesugalvoja. Tik vienetai mamų su savo vaikučiu pasivaikšto po lauką, pabūna su juo ilgėliau.

„Man kvapą užgniaužia, kai kokia mamytė pareiškia, kad jos vaikas čia per mažai maitinamas. Tokios “dietologės“ pačios vaikų nesugeba auginti“, — karčiai ištaria direktorė.

Mamas darbuotojos stebi nors akies krašteliu. „Taip yra, kad mes atsakingi už tuos vaikelius, o ne biologinės mamos“, — pasakoja istoriją Raimonda.

Direktorė neseniai dar degė noru padėti vienai mamai, kurios du vaikučiai auga kūdikių namuose. Daugybę ilgų mėnesių mama nesirodė kūdikių namuose. Pasirodė pavasarį, pašviesėjusi. Vaikus lankydavo kasdien. Vaikai mylėjo savo mamą. Ji tikino nustojusi gerti, vaikų tėvas — įkalinimo įstaigoje. Išsinuomojo mažą butą, bet neturėjo vaikiškų lovyčių. Raimonda pažadėjo surasti. „Žmogau, tik kabinkis į gyvenimą, augink savo vaikus! Kas tos lovytės, yra nurašytų“, — prisimena direktorė.

Vieną dieną, kai viltis dar degė, mama dingo. Palūžo. Jos šiuo metu ieško policija. Vaikai jau papuolė į tarptautinio įvaikinimo sąrašus.

Žibantys „vergai“

Vos Raimonda užsiminė apie tarptautinį įvaikinimą, išdėsčiau visuomenėje paplitusias nuostatas: lietuvių vaikus įvaikina organų donorystei, augina, kad patarnautų namuose ir būtų amžini vergai.

„Tiek, kiek turiu ryšių, mačiau mūsų vaikus tik atsigavusius ir laimingus. Vergai nebūna laimingi“, — atremia Raimonda.

Neseniai ji gavo nuotrauką, kurioje besišypsanti mergaitė su nauja šeima. „Specialiai nešiojau po kūdikių namus ir prašiau darbuotojų atpažinti mergaitę. Moterys traukė pečiais, nepažino. Mergaitė per metus taip pasikeitė. Bet esminis bruožas — laime žibančios akys. Jeigu vaikas būtų skriaudžiamas, tai akys išduotų net iš nuotraukos“, — pasakojo Raimonda.

Tiek kartų Raimondai drebėjo širdis: vaikutis baigia išaugti pagal amžių kūdikių namus, ligotas, o jo niekas neįvaikina. Neįvaikins — kiti globos namai.

Raimonda negali pamiršti vienos užsieniečių šeimos istorijos. Šeima negalėjo susilaukti savo vaikų. Kreipėsi į Lietuvos įvaikinimo tarnybą. Šeimai buvo pasiūlytas vaikutis iš Šiaulių kūdikių namų. Kai reikėjo atvažiuoti tvarkyti dokumentų, lankytis teisme, sulaukė tik tėčio. Sunerimo, o kur žmona. Vyras pranešė: jo žmona laukiasi, gydytojai uždraudė skraidyti lėktuvu.

„Jeigu taip būtų atsitikę lietuvių šeimoje, 95 procentai, kad susilaukę savo vaiko, jie tikrai būtų atsisakę įvaikinti kūdikį. Užsieniečiai neatsisakė. Vyras tikino, kad tai lemtis, kai jie apsisprendė išgelbėti našlaitį, jiems buvo padovanotas ir savas vaikas“, — pasakojo Raimonda.

Lūkesčiai

Per dvejus darbo metus kūdikių namuose Raimonda pamatė, kodėl dar gana nedaug vaikų įvaikina lietuviai.

„Jie į kūdikių namus atvažiuoja su lūkesčiais ir reikalavimais vaikui. Vaikai turi mokėti atitinkamai elgtis, reikalaujama turtingo žodyno. Kai kurie įtėviai atsiveža net testus ir testuoja mūsų vaikus. Labai matosi, kokia šeima atvažiuoja įsivaikinti kūdikėlio dėl vidinio kilnaus poreikio, kad pasiryžę gyventi dėl vaiko, o ne atvirkščiai. Kai kuriems reikia statuso, kad būtų pilna šeima. Kai šeima neklausia, ar įsivaikintas vaikutis sugebės baigti vidurinę mokyklą, ar negers, kaip gėrė jo tėvai, aš tokioms šeimoms ramia širdimi palydžiu vaikus“, — pasakoja Raimonda.

Nemažai tėvų labai piktinasi sukurta įtėvių ruošimo programa, kurios metu šeimoms reikia mokytis tapti įtėviais. Daugelis piktinasi, kodėl neleidžiama rinktis vaiko, o jis pasiūlomas pagal sąrašą.

„Vaikai nėra žaisliukai parduotuvės lentynose. Suprantu, kad su vienu vaiku gali atsirasti ryšys, o su kitu — ne. O jeigu parodžius visus vaikus, ryšys atsiras su tuo vaikeliu, kurio negalima įvaikinti? Negalime leisti traumuoti vaikų“, — įsitikinusi direktorė.

Iš 55 šiuo metu kūdikių namuose augančių vaikų, 38 negalima nei įsivaikinti, nei globoti. Galimi įvaikinti yra tik septyni. Lietuvoje šiuo metu yra 90 norinčių įsivaikinti vaikučius šeimų.

Riba

Lietuvoje daugiau vaikų į šeimą paimama globoti, o ne įvaikinama. Kodėl?

Įtėviai ar globėjai susiduria ir su daugybę kitų klausimų. „Iš pradžių nesupratau, kodėl jau trijų metukų sulaukę vaikučiai nebėra tokie paklausūs. O todėl, kad motinystės (tėvystės) atostogų galima išeiti iki vaikui sukaks treji metai.

Kaip įsivaikinus trejų metukų vaikutį, jį auginti tėvams, kai reikia eiti į darbą? Samdyti auklę, vesti į darželį? Bet kaip vaikutis supras, kad jis yra šeimos narys?„ — klausė Raimonda.

Negalėjau nepaklausti Raimondos, kaip kūdikių namų darbuotojai sureagavo į Kauno pedofilijos skandalą. „Mus tik labiau paskatino stengtis, kad kuo daugiau vaikų būtų įvaikinta iš kūdikių namų. Nes kai jie išeina į vyresniųjų vaikų globos namus, jau labai sunku tikėtis laimingų istorijų. Ten gyvenantys vaikai yra labai pažeidžiami ir įvairiausios pedofilijos istorijos lengviau gali tapti jų gyvenimo kasdienybe, — svarsto Raimonda.— Jeigu laimės istorija nepavyksta kūdikių namuose, tikėtina, kad jau nepavyks niekada.“

VILTIS: Šiuo metu Šiaulių kūdikių namuose augantys 55 kūdikiai neprašo gailesčio, jie nori vilties ir meilės.

DIREKTORĖ: Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Raimonda Mažonavičienė žino laimingos istorijos pabaigą — vaikas pareina į šeimą.

ŠEIMA: Kūdikių namų vaikai turi visko, žaislų, lėlių, auklių, maisto. Trūksta tik šeimos.

MEILĖ: Mažyliai kūdikių namuose laukia, kad juos pasiimtų tėvai ar įtėviai su meile, o ne dėl išskaičiavimo.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.