Cepelinai su sultimis

Kaz­laus­kie­nė, iš anks­to per­spė­ta apie ver­da­mus ce­pe­li­nus, iš­ke­pė py­ra­gą su mė­ly­nė­mis. O po­nas Kaz­laus­kas iš rū­sio at­si­ne­šė bu­te­lį uo­gų-vai­sių sul­čių.

Su­tar­tą va­lan­dą kai­my­nai sė­do val­gy­ti ce­pe­li­nų. Val­gė ir gy­rė Va­si­liaus­kie­nės ce­pe­li­nus. Ge­ru žo­džiu mi­nė­jo ir Pet­raus­kus. Val­gy­da­mi kal­bė­jo apie šį bei tą. Ap­ta­rė kli­ma­to kai­tą. Pa­gy­rė šve­dę Gre­tą, ku­ri no­ri iš­gel­bė­ti pla­ne­tą. Ap­ta­rė Ar­ti­mų­jų Ry­tų kri­zę. Bai­mi­no­si, kad dėl įvy­kių Ira­ne ir Ira­ke brangs naf­ta, to­dėl Lie­tu­vo­je brangs ben­zi­nas ir dy­ze­li­nas. Pa­si­šai­pė iš Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos val­di­nin­kų, gal­vo­ju­sių, jog pės­tie­ji bus sau­ges­ni, kai san­kry­žo­se bus nuim­tos ža­lio­sios ro­dyk­lės, lei­džian­čios vai­ruo­to­jams de­gant rau­do­nam švie­so­fo­rui su­kti į de­ši­nę. Kol bu­vo ro­dyk­lės, au­to­mo­bi­liai ga­lė­jo su­kti į de­ši­nę, kai tuo me­tu pės­tie­siems de­gė rau­do­nas švie­so­fo­ro sig­na­las. Kai ne­li­ko ro­dyk­lių, tiek pės­tie­siems, tiek vai­ruo­to­jams de­ga ža­lias švie­so­fo­ro sig­na­las, to­dėl pės­tie­ji bū­na ma­žiau sau­gūs. Ap­ta­rė Da­ka­ro lenk­ty­nių rei­ka­lus. Pa­si­džiau­gė, jog JAV įtei­kiant ki­no Auk­so gaub­lius bu­vo pa­mi­nė­tas ir Lie­tu­vos var­das.

Po ce­pe­li­nų ki­bo į tor­tą. Tor­tas bu­vo la­bai ska­nus. Mat po­niai Kaz­laus­kie­nei šio­je sri­ty­je ly­gių nė­ra. Tai ži­no vi­sas mies­tas. Vi­si, iš­sky­rus Kaz­laus­ką, gė­rė ka­vą. Kaz­laus­kas dėl pa­di­dė­ju­sio krau­jos­pū­džio ven­gė ger­ti ka­vą, to­dėl gė­rė sa­vo at­si­neš­tas sul­tis.

Ir stai­ga - nei iš šio, nei iš to - vi­si nu­ti­lo. Taip bū­na. Sto­ja to­kia keis­ta, ne­jau­ki ty­la. Vi­sų gal­vo­je su­ko­si min­tis: ką pa­sa­kius, kaip tą ty­lą iš­sklai­dy­ti?! Ir neiš­lai­kė po­no Kaz­laus­ko ner­vai. Jis ėmė ir pa­klau­sė: kaip jums pa­tin­ka mū­sų Sei­mo priim­tas ir Pre­zi­den­to pa­si­ra­šy­tas šių me­tų vals­ty­bės biu­dže­tas?

Vi­si, iš­sky­rus Kaz­laus­ką, pra­pliu­po is­te­riš­ku juo­ku. Va­si­liaus­kas pa­sprin­go tor­tu. Va­si­liaus­kie­nė puo­lė jam tran­ky­ti nu­ga­rą. Kū­lė vy­rą smar­kiai, kol tas neat­ga­vo kva­po. Kaz­laus­kie­nė pik­tai pa­si­žiū­rė­jo į Kaz­laus­ką ir po sta­lu už­my­nė jam ko­ją. Kaz­laus­kas ir pa­ts su­pra­to kvai­lu klau­si­mu pa­ban­dęs nu­trauk­ti ty­lą. Vi­si kaž­kaip keis­tai žiū­rė­jo ne į Kaz­laus­ką, o į jo tau­rė­je pu­siau nu­ger­tas sul­tis.

P. S. Šis pa­sa­ko­ji­mas pa­rem­tas tik­rais fak­tais. Pa­keis­tos tik vei­kė­jų pa­var­dės. To­dėl iš anks­to at­si­pra­šo­me Pet­raus­kų, Va­si­liaus­kų ir Kaz­laus­kų, nes jie šiuo at­ve­ju nie­kuo dė­ti.