APIE VERTIMĄ

Tu­riu ome­ny kas­die­nį ver­ti­mą iš lie­tu­vių kal­bos į lie­tu­vių kal­bą, ki­taip sa­kant, in­terp­re­ta­ci­ją, ka­dan­gi pa­rai­džiui ir pa­žo­džiui su­vok­ta in­for­ma­ci­ja daž­nai virs­ta ne­są­mo­ne. Ufff, ko­kį su­dė­tin­gą sa­ki­nį su­rez­giau...

Ge­rai, štai pa­pras­tas sa­ki­nu­kas: "Aš esu P.G." Jį per­skai­tę jūs jo ne­tai­ky­si­te sau (iš tik­ro, kam jums sa­vin­tis ma­no var­dą ir pa­var­dę?), o trans­for­muo­si­te į "Jis yra P.G." Gal­būt dar min­ty­se pra­tę­si­te: "Eee, P.G. - tai ne P. C. (t.y. Pau­lo Coel­ho), tai­gi nė­ra ko ti­kė­tis iš jo iš­min­ties per­lų" ir, ką gi, bū­si­te 100% tei­sūs. Bet ba­la ne­ma­tė to Coel­ho, mė­gin­siu ru­tu­lio­ti sa­vo kuk­lią min­tį to­liau.

Jei­gu per­skai­tę "ba­la ne­ma­tė" jūs neį­si­vaiz­da­vo­te ne­re­gin­čios ba­los, ta­čiau pra­smę su­vo­kė­te kaip "tiek to", o dėl "tiek to" jums ne­ki­lo klau­si­mo "Kiek ko?", esa­te ver­ti­mo me­ną ge­rai įval­dę. Kur­gi ne, juk to me­no mo­ko­mės nuo ma­žų die­nų. Ga­li­mas daik­tas, jums, kaip ir man, vai­kys­tė­je tek­da­vo iš tė­vų iš­girs­ti: "Aš tau pa­ro­dy­siu (pvz., iš kur ko­jos dygs­ta)!" Daž­niau­siai nie­ko jie ne­pa­ro­dy­da­vo, o jei pa­ro­dy­da­vo (ir net pa­nau­do­da­vo) rykš­te­lę ar dir­že­lį, tą "pa­ro­dy­siu" il­gai­niui ėmė­me su­vok­ti kaip gra­si­ni­mą nu­baus­ti.

Ki­tas pa­vyz­dė­lis. Iš­gir­dę ką nors sa­kant: "Eik tu sau, kaip va­kar nu­si­ta­šiau...", jūs ne­sku­ba­te ding­ti žmo­gui iš akių ir ne­klau­sia­te, ką (gal kuo­lą?) ir kam jis nu­si­ta­šė, nes kal­ba­ma, pa­tys ži­not, apie nu­si­ta­šy­mą, pra­si­de­dan­tį ir pa­si­bai­gian­tį lin­kė­ji­mu (be iro­ni­jos) "Į svei­ka­tą!"

In­tui­ci­ja, sa­ko­ma, ver­tė­jui yra pra­stas pa­ta­rė­jas. Ta­čiau nė­ra tai­syk­lės be išim­ties. Štai man ne­re­tai ten­ka pa­bend­rau­ti su as­me­ni­mis, ku­rių no­sies spal­va aiš­kiai ro­do, kad jų gys­lo­mis te­ka mė­ly­nas krau­jas. Kai tok­sai aris­tok­ra­tas krei­pia­si žo­džiais: "Gal ga­lė­čiau tams­tos pa­pra­šy­ti?..", dar jam ne­bai­gus sa­ki­nio spė­ju, kad jis pa­gei­daus ne­di­de­lės fi­nan­si­nės in­jek­ci­jos, ir nuo­jau­ta daž­niau­siai neap­gau­na. To­kiais at­ve­jais po­sa­kį "Eik tu sau" daž­nai pa­var­to­ju tie­sio­gi­ne pra­sme ir siū­lo­mą veiks­mą sku­biai at­lie­ku pa­ts.

Kal­bo­je ieš­ko­ti pra­smės, tie­sio­gi­nės ar ne­tie­sio­gi­nės, kar­tais

es­ti be­pras­miš­ka (eik tu sau, koks ka­lam­bū­ras išė­jo!). Ar­ba neap­si­mo­ka, ir tuo­met ne­pa­gei­dau­ja­mą in­for­ma­ci­ją ge­riau pra­leis­ti pro au­sis. Kai žmo­na man sa­ko: "Die­ve ma­no, koks tu... (čia ji pa­var­to­ja ko­kį nors nei­gia­mą epi­te­tą)!", ma­no vi­di­nis ver­ti­mo "apa­ra­tas" ant­rą­ją sa­ki­nio da­lį ig­no­ruo­ja ne­ly­gi­nant ko­kį be­pras­mį "lia­lia­lia", o štai pir­mą­ją - pir­mą­ją džiu­giai in­terp­re­tuo­ja taip: "Ji ma­ne die­vi­na!". Ir aš jai tuo­jau pat at­sa­kau: "Aš ta­ve ir­gi. Tu pa­ti... (čia pa­var­to­ju ke­le­tą aukš­čiau­sio laips­nio tei­gia­mų epi­te­tų)." Bet tik min­ty­se, gar­siai neiš­ta­riu. Kad neiš­puik­tų.