
Naujausios
Grįžę į kaimą nepraranda vilties
Aštuonerius metus dirbusi Ispanijoje Daiva Žemeckienė grįžo į savo kaimą Kelmės rajone, Lupikų kaime. Ketino kelis mėnesius paauginti saulėtame krašte gimusią dukrelę ir vėl skristi ten. Bet pasiliko įveikti Lietuvos kaimo nevilties. Sukūrė nedidelį savo verslą. Yra kaimo parduotuvės savininkė ir pardavėja, dirbanti visas septynias savaitės dienas. Bet likimu nesiskundžia, nors vis dar pasiilgsta Ispanijos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nedidelė kaimo parduotuvė. Viskas telpa palei vieną sieną sustatytose lentynose. Savitarnos čia nėra. Parduotuvės savininkė Daiva Žemeckienė, su kuria atsisėdome pasikalbėti prie šalia prekystalio pastatyto stalo, maždaug kas penkios minutės kyla aptarnauti klientų.
Žmonės perka nedaug. Tik po vieną kitą produktą. Akylai skaičiuoja turimus metalinius pinigėlius. Apyjauniam vyrui pritrūksta cigaretėms. Kelias akimirkas svarsto – gal grąžinti atgal vaisvandenių butelį. Tačiau persigalvoja – apsieis be rūkalų.
Jo kraštietis įeina jau kiek svirduliuodamas. Nori degtinės arba stipraus alaus. Bet neturi pinigų. Pardavėja „ant bargos“ neduoda. Vyras – atkaklus. Bando paveikti maldaujamu žvilgsniu. Tik pagąsdinus, kad paskambins žmonai, išeina.
D. Žemeckienė jaučia pareigą paauklėti. Ji – Lupikų seniūnaitė.
Kartais Daivą parduotuvėje pakeičia jos vyras. Tuomet girtuoklėliai tik praveria parduotuvės duris ir uždaro. Žino, kad nesuminkštins širdies.
Alus – perkamiausia prekė. Abejoja, ar be jo išsilaikytų kaimo parduotuvėlės. Bambalį gėralo perka net moterys. Paprašo gabalėlio dešros, duonos, batono, kita dar sausainių... Ir būtinai bambalio alaus.
Daiva dirba septynias dienas per savaitę nuo aštuntos ryto iki aštuonių vakaro, po 12 valandų. Tik sekmadieniais parduotuvę uždaro anksčiau, šeštą valandą vakaro. Tiek dirbdama „susirenka“ sau minimalų, kartais šiek tiek didesnį atlyginimą.
Pirkimo – ne marios. Kiek daugiau pirkėjų vasarą. Pas tėvus atostogauti sugrįžta vaikai ir anūkai, iš užsienio trumpam parvažiuoja emigrantai. Rudenį ir žiemą – nykiau, daugiau judėjimo tik savaitgaliais.
Aštuonerius metus Daiva Žemeckienė gyveno Ispanijoje. Išvažiavo 2000-aisiais. Kartu su brolio šeima.
Pradžia buvo labai sunki. Skynė apelsinus, rinko vynuoges. Kartais darbdaviai apgaudavo, už darbą nesumokėdavo. Kalbos nemokantys lietuviai negalėjo niekam pasiskųsti. Teko kęsti net alkį. Iš menkų pajamų suaugusieji pirmiausia stengdavosi pamaitinti mažą brolio sūnelį.
Įsidarbino siuvykloje, pagal profesiją. Keletą mėnesių vertėsi iš menko palaidinukių ir kelnių siuvėjos atlyginimo. Mokėsi ispanų kalbos. Kai pramoko, gavo darbo viešbutyje.
„Gavome išsinuomoti pigų būstą. Darbe mus maitino. Maisto beveik nereikėjo pirkti. Nors gaudavome tik minimalų atlyginimą, vertėmės neblogai“, – pasakoja pašnekovė.
Daivai patiko Ispanijos gamta, saulė ir labai draugiški, atjaučiantys žmonės. Apsistojo ir dirbo Deltebre mieste, kuriame gyvena apie 17 tūkstančių žmonių. Tik 13 kilometrų iki vandenyno!
„Jeigu man paskambintų buvęs darbdavys, turbūt mesčiau viską ir išvažiuočiau“, – trumpam emocijoms pasiduoda Daiva ir tuoj pat suvokia, jog niekuomet to nepadarys. Juk ir parvažiavo čia tam, kad dukra kalbėtų lietuviškai, kad pažintų savo senelius ir tėvų žemę.
Jos dukrelė gimė Ispanijoje. Kol laukėsi, moteris sako jautusis kaip princesė. Ten labai rūpinasi moters nėštumu. Rengia nėščiųjų susirinkimus, moko specialių pratimų sporto salėje ir baseine. Jeigu kokią dieną neateini, pasigenda, skambina. Po gimdymo irgi dėmesio netrūko.
Daiva nusprendė grįžti į Lietuvą šiek tiek paauginti dukrelės, paskui vėl darbuotis Ispanijoje. Planus pakeitė tėvelio mirtis. Nenorėjo palikti vienos mamos.
Daivos vyras Česlovas Žemeckas – patenkintas. Jam gerai ir Lietuvoje. Patinka kaimas, gyvuliai.
Tačiau nauja pradžia vėl stūmė į neviltį. Darbo nebuvo. Jaunai šeimai teko verstis iš 50 litų vaiko pinigų.
Gelbėjo tai, kad šeima turėjo pilną tvartą gyvulių, savų daržovių, pieno, mėsos.
„Nereikėjo kaip Ispanijoje žiūrėti į svetimas rankas, prašyti pagalbos. Po truputį prasikūrėme. Gavau darbo parduotuvėje. Vyras įsidarbino kūriku bendruomenės namuose, – apie naują pradžią Lietuvoje pasakoja Daiva. – Iki šiol turime ūkelį. Gyvenimu negalime skųstis. Turim visas galimybes ugdyti dukrą. Vežiojome ją į „Yamahos“ mokyklėlę, dabar leidžiame į Meno mokyklą.“
Ne visi kaime tokie stiprūs ir atsparūs pagundoms kaip Žemeckų šeima. Liūdna žiūrėti, kaip savo gyvenimą žudo trisdešimtmečiai ir jaunesni žmonės. Akis pramerkė – ir reikia alaus. Įpročiai eina iš kartos į kartą.
Daiva kalbėjo, kad kaimas apleistas ir pamirštas. Žmonės pikti dėl nedarbo ir nuolatinio pinigų stygiaus. Bendruomenės namuose vyksta koncertas. Bilietas tik du eurai, o salė – pustuštė. Neturi kaimo žmonės nuotaikos. Tačiau Daiva nepraranda vilties – gyvenimas turi gerėti.
Autorės nuotr.
IŠTIKIMYBĖ: Nors vargo, kol įsitvirtino Ispanijoje, o pramokus svetimą kalbą, pajuto šios šalies gyvenimo privalumus, Daiva Žemeckienė grįžo į Lietuvą, nepaliko vienos mamos, savo kaimo ir vėl įsitvirtino gimtinėje, gyvenimą pradėjusi nuo nulio.
RŪPESTINGUMAS: Prie savo parduotuvės Daiva Žemeckienė parūpino įrenginį pririšti arkliams, nes su tokia transporto priemone iš aplinkinių kaimų kartais atvažiuoja pirkėjai.