
Naujausios
Medvilionių dvaras nuskambėjo ir žydų gelbėjimo istorijoje
Po mirties Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvos Prezidentūroje apdovanotos Medvilionių dvare (Joniškio rajonas) Antrojo pasaulinio karo metais žydų tautybės matininką Jokūbą Barilką gelbėjusios Daugėlų, Gravrogkų ir Poliakų šeimos. Daugėlos ir Gravrogkai giminystės ryšiais siejami su šio krašto šviesuoliais broliu ir seserimi Stanislovu ir Terese Goesais, XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje dvarelį pavertusiais lietuvybės puoselėtojų buveine.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Reikėjo ryžto ir begalinio pasitikėjimo
Jokūbas Barilka Medvilionių dvarelyje buvo išslapstytas Antrojo pasaulinio karo metais. Tuo pasirūpino Feliksas Daugėla, kuris buvo vedęs bajorų Stanislovo ir Teresės Goesų sesers Viktorijos Goesaitės-Gravrogkienės dukrą Oną, Antanas ir Stefanija Gravrogkai, Jonas ir Teodora Poliakai. Visiems šiems asmenims Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu po mirties skirti apdovanojimai.
„Po ceremonijos kalbėjomės: kaip iš tiesų jautėsi tėvai, prisidėję prie šio žygdarbio. Reikėjo begalinio ryžto ir pasitikėjimo aplinkiniais žmonėmis. Juk būtų užtekę vienam Medvilionių gyventojui leptelėti neatsargų žodį ir visą kaimą galėjo sušaudyti,“ – nuostabos bei pasididžiavimo, kalbėdamas su „Šiaulių kraštu“, neslėpė apdovanojimą su broliu Jonu atsiėmęs gelbėtojų sūnus joniškietis Adolfas Poliakas.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių taip pat atsiėmė Kauno rajone gyvenantis Stefanijos ir Antano Gravrogkų anūkas Antonas.
Artimiausių Daugėlų palikuonių jau nebėra.
Adolfas Poliakas dar gerai mena Antaną Gravrogką, kuris atvykdavo į Medvilionis vasaroti. Ten jis turėjo didelę biblioteką, kurioje būta knygų net tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių, rusų kalbomis, tačiau vaikus ypač traukdavę didžiuliai oda aptraukti ir metalu kaustyti fotografijų albumai. Su gelbėtojo anūku A. Poliakas susipažino iš naujo, nes jį buvo matęs tik penkerių šešerių metų.
Buvo rimtas pokalbis
Medvilionių kaimo dvare užaugo visa Prano ir Veronikos Poliakų, kurių namai po gaisro Pašvitinyje (Pakruojo rajonas) sudegė, šeima: sūnūs Alfonsas, Pranas, Antanas ir Jonas, dukros Emilija ir Stasė. Jiems 50 hektarų dirbamos žemės su moliniu gyvenamuoju namu išnuomojo Antanas Gravrogkas, Lietuvos siaurojo geležinkelio direktorius, tuo metu gyvenęs Kaune.
Jonas Poliakas (1909–1993), vedęs pas Daugėlas tarnavusią Teodorą Filiončikaitę (1917–1998), po tėvo mirties ūkiui vadovavo nuo 1938 metų. 1948-aisiais gimęs jo sūnus Adolfas mena tėvo pasakojimą, kaip jį ir Feliksą Daugėlą pasikvietęs rimtam pokalbiui pas save iš Kauno grįžęs Antanas Gravrogkas. Iš pradžių kalbėta aplink, įvairiomis temomis, gal tikrinant, ar Jonas patikimas vyras, o paskui sulaukė tiesaus klausimo: „Ar negali paslėpti žydo?“ Jonas Poliakas sutiko.
Paruošė kelias slėptuves
Jokūbą Barilką iš Šiaulių vyrai atgabeno paslėpę vežime. A. Gravrogkas ir F. Daugėla pasirūpino, kad Kriukų valsčiaus viršaitis žydui išrašytų fiktyvų dokumentą, kuriame jis tapo lenku, nors buvo visai į lenką nepanašus, ryškių bruožų, liesas, vidutinio ūgio, pliktelėjęs vyriškis.
Pagal joniškiečio Adolfo Poliako pasakojimą buvusios kelios slėptuvės, viena – daržinėje po šienu, kita – Daugėlų tvarte, kuriame laikyti arkliai.
Dar viena slaptavietė buvusi po klėtimi. Landą uždengdavo šuns būda.
Jokūbas Barilka padėdavo Jonui Poliakui dirbti, prikrauti vežimus mėšlo, tik į laukus nevažiuodavo, kad kas nereikia nepamatytų.
Pagal Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui prisiminimus pateikusį A. Gravrogko sūnų Vytautą Kristupą, J. Barilka buvo slepiamas centrinėje dvarelio pastato dalyje, kur buvo daug palėpių, rūsių, mažų kamaraičių, be to, neparadinis išėjimas pro virtuvę į kiemą.
Kai kas nors svetimas užsukdavo, jis pasislėpdavo tolesniuose kambariuose.
Slepiamo žydo žmonai, likusiai Šiauliuose, Gravrogkai siuntė maisto per Kriukų paštą.
Medvilioniuose išdavikų nebuvo
Kartą į Medvilionių dvarelį užsuko vokiečių kariai. J. Barilka iššoko pro langą ir nubėgo link miško. Kareiviai norėjo šauti, bet Antanas Gravrogkas sumelavo, kad ten laksto kaime gerai žinomas nepavojingas kvailelis. Kitą sykį vokiečiams užsukus slepiamas žmogus nespėjo į slėptuvę įlįsti, tad palindo po stalu su raudona staltiese, nutįsusia iki žemės.
Po Daugėlų, Gravrogkų sodybas Barilka vaikščiojo laisvai, nes aplink plytėjo laukai, iš kitos pusės dengė miškas. Medvilioniuose išdavikų nebuvo, o aplinkinių kaimų gyventojai apie slepiamą žydą nieko nežinojo.
Barilka buvo slapstomas, kol į Lietuvą grįžo sovietų armija. Tada susitiko su žmona Šiauliuose.
Atmintin įstrigę saldainiai ir pagalba
Joniškietis Adolfas Poliakas dar mena, kaip apie 1953 metus Jokūbas Barilka automobiliu atvažiavo į Medvilionius ir vaikams dalijo daug saldainių.
„Atvežė gal du ar tris didelius popierinius maišus. Buvo šokoladinių ir mėtinių saldainių, kuriuos mama dalindavo po truputį“, – su šypsena dabar kalba A. Poliakas.
Išgelbėtasis J. Barilka taip pat stengėsi padėti gelbėtojams, kai juos užklupo bėdos. Kai Poliakų sūnus susirgo plaučių uždegimu, J. Barilka surado Šiauliuose gydytojus.
Vežant ligonį ties Meškuičiais sustabdė kareiviai patikrinti dokumentų. Kadangi susirgęs jaunuolis jų neturėjo, kareiviai jį uždarė pirtyje. Kol vyresnieji broliai suvažinėjo į namus ir atgal, ligonis mirė.
1944-aisiais, traukiantis karo frontui, Barilka broliams Jonui, Pranui, Antanui Poliakams padėjo išvengti fronto, įdarbindamas juos buvusioje tankų remonto gamykloje.
Kiti duomenys apie žydų gelbėjimą
Žmonių pasakojimuose minima, kad Medvilioniuose buvo slepiama ir maždaug 5–6 metų žydų tautybės mergaitė, kuri, Adolfo Poliako žiniomis, vėliau išslapstyta Žeimelyje.
O Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2001 metais išleistame leidinyje „Išgelbėję pasaulį: žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944)“ minima, kad Feliksas Daugėla iš geto atvežė ir dar du žydų vaikus, kuriuos Kriukų valsčiuje Baravykų vienkiemyje globojo St. Jaloveckas. Vaikai išgyveno ir po karo buvo atiduoti tolimiems jų giminaičiams, nes tėvai buvo sušaudyti.
Gelbėtojai – žinomos asmenybės
J. Barilkos gelbėtojai buvo žinomos asmenybės. Antanas Gravrogkas (1880–1958) – Lietuvos inžinierius mechanikas, visuomenės veikėjas, siaurojo geležinkelio direktorius. Jis buvo kilęs iš senos riterių fon Grawrogk (tėvas Karolis Gravrogkas) ir baronų fon Goes (mama Julijona Goes) giminės.
1910 metais jis vedė bajoraitę Stefaniją Gruzdytę-Gruzdz (1884–1977).
Studijuodamas A. Gravrogkas dalyvavo lietuvių studentų organizacijų ir Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Pasižymėjo kaip aktyvus visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, daug metų buvo Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas. 1922–1924 metais buvo Lietuvos universiteto dėstytojas, 1925 metais tapo docentu. Vėlesniu laikotarpiu dirbo Kauno valstybinio universiteto, nuo 1950 metų – Kauno politechnikos instituto Technikos fakulteto Technologijos katedros dėstytoju, profesoriumi.
1932–1933 metais buvo Kauno miesto burmistras, 1932–1934 metais išrinktas Lietuvos miestų sąjungos pirmininku.
Feliksas Daugėla (1887–1967) – Lietuvos geodezininkas, vienas pirmųjų lietuviškų spektaklių režisierių ir vaidintojų, agronomas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, pedagogas. Dėl lietuviškos veiklos, Kriukų mokykloje įsteigtos lietuviškų knygų ir laikraščių bibliotekos neteko mokytojo darbo ir išvyko į Petrapilį studijuoti žemėtvarkininko amato. Iš ten buvo paimtas į rusų kariuomenę.
F. Daugėla vedė Onutę Gravrogkaitę, susipažinęs su ja, kai vasaras ji leisdavusi Medvilionių dvare.
Roberto DAČKAUS (LR Prezidentūra) nuotr.
SŪNŪS: Apdovanojimą už tėvus Teodorą ir Joną Poliakus iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų atsiėmė sūnūs (kairėje) joniškietis Adolfas Poliakas ir Jonas Poliakas iš Mažeikių.
ANŪKAS: Prezidentė Dalia Grybauskaitė ranką spaudžia gelbėtojų anūkui Anton Graf von Gravrogkui.
Redakcijos archyvo nuotr.
ŠVIESUOMENĖ: Jokūbo Barilkos vienas iš gelbėtojų mokytojas Feliksas Daugėla (sėdi pirmoje eilėje pirmas iš kairės) su Kriukų šviesuomene Medvilionių dvare pas (stovi iš kairės antra) Jadvygą Gravrogkaitę-Gasickienę, Stanislovą Goesą, (šešta ir iš kairės) Viktoriją Goesaitę-Gravrogkienę.
GELBĖTOJAS: Antanas Gravrogkas buvo žmogus, užvedęs kalbą apie Jokūbo Barilkos gelbėjimą.