Ministrai ant grėblio

Mi­nist­rai ant grėb­lio

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

žur­na­lis­tė

Ne­bū­siu ori­gi­na­li, ra­šy­da­ma apie rin­ki­mų skan­da­lus ir įvai­riau­sias kan­di­da­tų vie­ši­ni­mo klai­das, ku­rias jau ne vie­ne­tais, o de­šim­ti­mis, kaip obuo­lius nuo ru­de­ni­nės obels, ski­na­me nuo laik­raš­čių pus­la­pių, TV ek­ra­nų ir so­cia­li­nių tink­lų „sie­nų“.

Mi­nist­rai – ma­ža­raš­čiai, ra­šo su klai­dom! Jų rin­ki­mų lei­di­niuo­se nuo­lat ap­tin­ka­ma ap­mau­džių ra­šy­bos, sky­ry­bos, gra­ma­ti­kos ir sti­liaus klai­dų. Juo­kia­mės, šai­po­mės už pil­vų su­siė­mę, nes mes – pro­tin­ges­ni. Mes ra­šom be klai­dų. O jei ir su klai­dom, tai pa­si­guo­džiam tuo, kad esam nei mi­nist­rai, nei pa­ke­liui į Sei­mą. Mums tar­si ir ga­li­ma. Tik mi­nist­rams bei po­li­ti­kams ne­va­lia.

Šiaip jau ne­ga­li­ma nie­kam. Ar bent jau tiems, ku­rie su sa­vo raš­tu ro­do­si vie­šai. Jei kas ne­sup­ran­ta, ką pa­sa­ko apie žmo­gų jo raš­to ko­ky­bė, tai pa­si­kal­bė­kit su lo­go­pe­dais. Jie jums paaiš­kins, kad klai­dos teks­te ro­do ne vien tin­gi­nys­tę ir ap­lai­du­mą mo­kyk­lo­je, nors tai – daž­niau­sia prie­žas­tis, ne­puo­šian­ti nė vie­no.

Raš­to bei kal­bos klai­dos ga­li liu­dy­ti ir tam tik­rus žmo­gaus rai­dos su­tri­ki­mus. Kar­tais žmo­gus tie­siog iš pri­gim­ties ne­pa­jė­gus riš­liai kal­bė­ti, at­skir­ti gar­sų, su­sie­ti gar­so su jį žy­min­čia rai­de, ne­jau­čia, ku­rio­je vie­to­je rei­kia sky­ry­bos ženk­lo ir pan. Ir tai – nei sti­lius, nei ma­da, nei mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ar kom­piu­te­rių įta­ka. Tai su­tri­ki­mas, ku­ris yra gy­do­mas vai­kys­tė­je.

Bet šį kar­tą – ne apie svei­ka­tą. Apie po­li­ti­kus, mi­nist­rus ir jų „pa­da­lo­mo­je me­džia­go­je“ at­si­ran­dan­čias klai­das.

Ar tik­rai to­kius aukš­tus po­stus uži­man­tys as­me­nys – ma­ža­raš­čiai? Ne­ma­nau. Se­no­ji kar­ta ra­šy­ti bu­vo iš­mo­ky­ta. Na, ne vi­su šim­tu pro­cen­tų, bet dau­gu­ma – tik­rai. Ki­taip net vi­du­ri­nių mo­kyk­lų bai­gę ne­bū­tų.

O su jau­ną­ja kar­ta yra ki­taip. Ir bū­tent jau­no­ji kar­ta, ta­pu­si vie­šų­jų ry­šių, ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tais, da­bar rū­pi­na­si, kad ša­lį val­dy­ti pa­si­ry­žę po­li­ti­kai apie sa­ve pra­neš­tų tau­tai jų pa­ra­šy­tais, su­re­da­guo­tais ir su­ma­ke­tuo­tais teks­tais. Nes nie­kas ma­nęs neį­ti­kins, kad pa­tys mi­nist­rai ry­mo va­ka­rais prie kom­piu­te­rių ir ku­ria sa­vo rin­ki­mų lanks­ti­nu­kų teks­tus.

To­dėl la­bai sim­bo­liš­ka, kad nie­kin­ga ra­šy­bos klai­da, ku­rios jau ne­be­tu­rė­tų da­ry­ti net žemes­nių­jų kla­sių mo­ki­niai, iš­lin­do bū­tent švie­ti­mo mi­nist­rės „pro­kla­ma­ci­jo­je“. Tai la­bai ge­rai pa­ro­dė šian­die­ni­nę pa­dė­tį mū­sų švie­ti­mo sis­te­mo­je. Per be­veik tris de­šim­tis ne­prik­lau­so­my­bės me­tų Lie­tu­va išau­gi­no ma­ža­raš­čių kar­tą, ku­ri sa­vo klai­do­mis klup­do „se­nus vil­kus“, pa­ty­ru­sius po­li­ti­kus ir, vi­sai ti­kė­ti­na, gra­ma­tiš­kai raš­tin­gus žmo­nes.

Kaip sa­ko­ma, ką pa­sė­jo, tą ir pjau­na. Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je dek­la­ra­vę, kad ima­si kur­ti tik­rą stip­rią lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą, ne­su­gal­vo­jo nie­ko ge­riau, kaip ko­pi­juo­ti ki­tų ša­lių švie­ti­mo sis­te­mas. Pa­si­nau­do­ti ki­tų pa­tir­ti­mi – pa­gir­ti­nas da­ly­kas. Ją ko­pi­juo­ti – bjau­ri va­gys­tė, ku­ri „ko­pi­juo­to­jams“ galbūt bu­vo nau­din­ga fi­nan­siš­kai, bet Lie­tu­vos mo­ki­niams – pra­žū­tin­ga ir da­bar par­skrie­jo bu­me­ran­gu.

Dau­ge­lis moks­lei­vių ne­be­mo­ka tie­siog tai­syk­lin­gai ra­šy­ti, gra­žiai ir raiš­kiai skai­ty­ti, to­dėl jiems sun­ku su­vok­ti gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros teks­tą, ku­rį per­skai­to. Sup­ran­ta tik trum­pu­čius pri­mi­ty­vius bui­ti­nius teks­te­lius. Taip ir pa­tys ra­šo, nes ne tik mo­kyk­los, bet ir uni­ver­si­te­tai – „krep­še­li­niai“, dip­lo­mus da­li­ja ne tik tiems, ku­rie iš­mo­ko, bet ir tiems, ku­rie su­si­mo­kė­jo. Kam nuo to Lie­tu­vo­je šian­dien ge­riau?

Štai ir li­pa mi­nist­rai bei ki­ti se­ni po­li­ti­kos vil­kai, švie­ti­mo sis­te­mos stra­te­gai ir tak­ti­kai, ant gra­ma­ti­kos grėb­lių, ku­riuos pa­tys ne taip se­niai iš­mė­tė po Lie­tu­vos mies­tų gat­ves ir kai­mų pie­vas bei klo­nius.

Ir lips to­liau, ir gaus per kak­tą dar skau­džiau, nes jau­ną­ją kar­tą iš­mo­kė vers­lu­mo, sa­vęs įkai­no­ji­mo ir mar­ke­tin­go. Bet neiš­mo­kė ra­šy­ti be klai­dų, neiš­mo­kė gerb­ti sa­vo kul­tū­ros ir sa­vo kal­bos, ku­ri, be­je, yra vie­na se­niau­sių ir tur­tin­giau­sių kal­bų pa­sau­ly­je. Vie­na bė­da – iš kal­bos tur­tų, kaip sa­ko lie­tu­viai, svies­to ne­tep­si. O Lie­tu­voj ne­tep­si – ne­va­žiuo­si.

To­dėl, žy­giuo­da­mi Sei­man, sta­ty­kit ko­jas at­sar­giai ir aky­lai dai­ry­ki­tės – ma­ža, ko­kių dar grėb­lių per il­gą bu­vi­mą val­džio­je esat pri­si­mė­tę. Ne­ma­lo­nu už­li­pus, ar ne?