
Naujausios
Net milijonas nepriverstų nerašyti
Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje savo knygą „Mano Didžioji Nuodėmė, Žurnalistika“ ir kitus kūrinius pristatė rašytoja ir žurnalistė Audronė Urbonaitė.
Didžiąją gyvenimo dalį atidavusi žurnalistikai tik prieš dešimtmetį, sulaukusi penkiasdešimties, parašiusi pirmąjį novelių romaną, rašytoja šiandieninę žurnalistiką vertina kaip degradavusią, neatspindinčią tiesos. Pasakojo apie kvailiausias užduotis, kurias žurnalistams skiria darbdaviai. Tačiau kartu tvirtino, jog net tokiu atveju, jeigu kas nors jai duotų milijoną eurų, kad nerašytų, nesutiktų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Likimo dovanos ir spyriai
Baigusi studijas Vilniaus universitete A. Urbonaitė kibosi į žurnalistiką kaip į galimybę rašant išreikšti save. Saviraiška jai buvo vienas iš svarbiausių dalykų. Moters saviraiškos galimybė – dažna ir viena pagrindinių jos romanų temų.
1978 –1988 metais dirbo savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijos korespondente, skyriaus vedėja.
1988–1991 metais laikraščio „Atgimimas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. Tai buvo vienas įdomiausių gyvenimo laikotarpių. Kaip pasakojo bibliotekon susirinkusiems kelmiškiams, turėjo progos pažinti Romualdą Ozolą, Vytautą Landsbergį, Arvydą Juozaitį ir kitus svarbius to meto veikėjus bei intelektualus. Tuomet virė intensyvus politinis gyvenimas. Leidžiant „Atgimimą“ kartais tekdavo dirbti ištisą parą.
Rašytoja paskaitė ištraukas iš knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, Žurnalistika“, kuriose aprašo pirmąją savo ir kelių kolegų kelionę rusiškais „Žiguliais“ į Vokietiją, iš kur nelegaliai pasiekė net Strasbūrą.
Kadangi moka užsienio kalbų 1991 metais stažavosi Norvegijoje, bendradarbiavo Norvegijos savaitraštyje „Folkets framtid“ ir Švedijos laikraštyje „Kristdemokraten“.
Nuo 1994 metų dirbo Lietuvos televizijos atstove spaudai. 1997 – aisiais pradėjo dirbti „Lietuvos ryto“ savaitinio žurnalo „TV antena“ apžvalgininke, dienraščio „Lietuvos rytas“ specialiąja korespondente.
2005 metais leidykla „Tyto alba“ išleido pirmąją jos knygą „Posūkyje – neišlėk“, kurią parašė gydydamasi vėžį.
Beje, ir dabar paklausta, kaip suspėja dirbti intensyvų žurnalistės darbą ir rašyti knygas, Audronė sako rašanti tuomet, kai suserga ir turi nedarbingumo lapelį. Mat, nors ir pasitraukęs vėžys paliko pasekmes. Neperstipriausia imuninė sistema, todėl dažnai kimba įvairios ligos.
Literatūra matuojama savimi
2012 metais leidykla „Alma littera“ išleido A. Urbonaitės romaną „Cukruota žuvis“, kuriame rašytoja vaizduoja moterį, išvažiavusią į Kiniją ieškoti savo marčios. Tačiau iš tiesų ji išvažiuoja ieškoti savęs.
Rašytoja neneigia, jog kai kurie romano herojės gyvenimo faktai sutampa su jos pačios gyvenimu.
„Mano sūnus iš tiesų yra matematikos profesorius, baigęs Kembridžą. O marti iš tikrųjų turi kinų kraujo. Jos tautybė – visiška maišalynė: močiutė kilusi iš Mandžiūrijos, tėvas – iš Vokietijos žydų, motina turi slavų kraujo“, – neslepia Audronė.
Romane pasakojama ir apie herojės anūkę kinę, kurios prototipą taip pat galima sieti su pačios rašytojos anūke, kuri su tėvais keliauja po pasaulį. Ji jau yra pagyvenusi Prancūzijoje, Vokietijoje, Izraelyje ir Japonijoje. Todėl juodvi su močiute dažnai nesusikalba. Iš to ir kilusi romano idėja apie žmonių nesusikalbėjimą.
Trečiasis Audronės Urbonaitės romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ – bene geriausiai literatūros kritikų vertinama knyga. Ji taip pat siejasi su pačios rašytojos biografija ir skiriama tėvui, kurio ji visą gyvenimą ilgėjosi ir tuo pačiu nekentė. Jame vaizduojama mergina, įsidarbinusi savo tėvo parduotuvių tinkle ir turinti tikslą tą tinklą sunaikinti.
„Tėvas slėpė nuo naujosios savo šeimos, kad vieną kartą jau buvo vedęs, – pasakojo rašytoja. – Jo vaikai, jaunesnieji herojės broliai su ja bendravo kaip su žmogumi iš šalies. Herojė sugalvoja netgi suvilioti savo brolius. Suaugusiuose visą laiką gyvena vaikas, kuris bijo būti sužeistas – toks romano moralas.“
Pasirodžius šitai knygai rašytoja gavo daug laiškų. Žmonės pasakojo savo istorijas. „Padariau išvadą, kad pusė Lietuvos šeimų yra nelaimingos“.
Savaip reagavo Audronės vaikai. Dukra dvi savaites nėjo į mokyklą. O sūnus pasakė: „Su tėvu atsiskaitei. Dabar mano eilė?“
Audronė sako suvokianti, jog artimiesiems labai neparanku šalia turėti rašytoją. Tačiau ji neslepia esanti egoistė ir nepaisanti kaip kas reaguoja į jos literatūrą ar publicistiką. Tai jų problema. Tegu tvarkosi kaip išmano patys.
„Senėjimas yra didžiulis privalumas, – viename savo interviu sako Audronė Urbonaitė. – Galop pasieki stadiją, kai kitų žmonių nuomonė tau tampa visai nebesvarbi. Na ir kas, jog jie rėkia, kad aš nieko negerbiu, nusišneku, rytais nesišukuoju ir keikiuosi kaip vežikė? Na ir kas, jog gąsdina, kad diedas mane išvys iš namų, o vaikai nusigręš ir nebepažins? Patikėkit: vis tiek liksiu gyva.
Klausimas: kodėl mes neauklėjame savo dukterų taip, kad jos visuomet klausytų savęs, o ne vyrų? Kita vertus, galvoju: bepigu taip kalbėti tau, didmiesčio dukrai, keturias užsienio kalbas mokančiai pasaulietei... O jeigu taip prabiltų eilinė Onutė iš Jonavos? Aplinkinių apkalbos ją užpjautų negyvai! Eilinei Onutei iš Jonavos palinkėčiau įsiklausyti į save: ką ji iš tikrųjų nori veikti? Daugelis tragedijų neįvyktų, jei žmonės būtų sąžiningi sau.“
Ar žurnalistika – nuodėmė, ar praloštas gyvenimas?
Pernai pasirodžiusi A. Urbonaitės publicistikos knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, Žurnalistika“ taip pat sukėlė nemažai diskusijų. Pati dirbdama žurnaliste ji tvirtina, jog žurnalistika visiškai degradavusi.
Susitikime su kelmiškiais ji papasakojo keletą istorijų apie tai, kokias kvailas užduotis darbdaviai skiria žurnalistams. Pavyzdžiui, važiuoti į laidotuves ir klausinėti, ar ko nors baisaus mirusiojo artimieji išvakarėse nesapnavo. Dar gražiau, kai dešimt valandų su kolegomis reikia sėdėti ant Tauro kalno ir stebėti, ar pas ministrą neateina meilužė. Jei ateina „paparacinti“.
Audronė pasakojo, kaip jai pačiai teko surinkti informaciją ir parašyti straipsnį apie vienos ministrės skyrybas ir naujas jos ir jos vyro šeimas. „Puikiai žinojau, kad nei pati ministrė, nei jos vyro šeima manęs į savo namus neįsileis ir nesutiks kalbėtis, – dalijosi nemaloniais prisiminimais A. Urbonaitė. – Susiradau ministrės motiną. Sudėjau reikalą. Ji nuoširdžiai viską ir papasakojo.“
Tik praėjus kuriam laikui, pasitaikė proga su ministre būti vienoje delegacijoje. Ji gana subtiliai papasakojo apie straipsnio pasekmes. Jų šeima labai kentėjo. Sūnus buvo pabėgęs iš namų.
Pasirodžius knygai „Mano Didžioji Nuodėmė, Žurnalistika“, ekonomistė Aušra Maldeikienė pavadino A. Urbonaitės žurnalistikai paaukotus metus praloštu gyvenimu.
Ar sutinka su tuo pati Audronė? Ji sako, jog užduotis, kokios sunkios ir kvailos jos bebūtų, tekdavo įvykdyti. Neįvykdyti nebuvo galima, nes tuomet jų leidinys už darbą mokėdavo labai didelius pinigus.
Dabar atlyginimai – gerokai kuklesni. Bet tenka dirbti, nes iš knygų rašymo nebūtų įmanoma pragyventi.
Paskutinėje A. Urbonaitės knygoje apie žurnalistiką pateikiama nemažai ir jos pačios žurnalistinių tyrimų, interviu su žinomais žmonėmis.
Audronė Kelmėje atviravo: „Jeigu man pasiūlytų milijoną kad tik nieko daugiau nerašyčiau, aš nesutikčiau. Atimti rašymą reikštų atimti pasaulio įvardijimą. Man kuo blogesnė nuotaika, tuo smagiau kažką parašyti, pavyzdžiui, feisbuke. Tai lyg grojimo pianinu pratimai.“
Post scriptum:
Keli štrichai rašytojos jaunystės portretui
Su Audrone Urbonaite bendrauti turėjau progos penkerius pačius gražiausius savo jaunystės metus, kai abi studijavome tame pačiame Vilniaus universiteto filologijos fakulteto kurse.
Susipažinome dar per stojamuosius egzaminus. Ji išsiskyrė iš kitų kiek oresne vyresniam žmogui būdinga laikysena. Oresnę už kitas bendrakurses ją darė stora sabalo juodumo kasa, dažniausia susegta į kuoduką.
Niekas nesistebėjo, kad Audronė rašė. Dauguma kurso mergaičių rašėme. Kas apsakymus, kas eilėraščius. Tik jos apsakymai buvo įmantresni nei kitų. Juose minėdavo daug menininkų pavardžių, vaizdavo labai jau intelektualius herojus.
Smalsumą žadindavo ir tai, kad jos tėvai buvo išsiskyrę, ir ji to neslėpdavo. Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį skyrybos buvo gan retas dalykas. Daugumos kurso draugų mamos ir tėvai vargo drauge po kelis dešimtmečius ir nė negalvojo skirtis.
Be to, kursiokių pokalbiuose Audronė atrodė gana praktiška.
Nepaisant orios laikysenos ji atrodydavo ir laisvesnė už kitas kursiokes. Pavyzdžiui, leisdavo sau po dvi savaites neiti į paskaitas. Sakydavo, jog ištisas dienas miega. Mat, nenori priaugti svorio, mažai valgo, o kai nevalgo, reikia daugiau miegoti.
Kai rengdama ankstesnį „Kelmės krašto“ interviu paskambinau Audronei, supratau kalbanti su ta pačia greitakalbe visiškai nepasikeitusia Audrone. Laisva, nepaisančia kas ką apie ją pagalvos. Mokančia lakoniškai papasakoti apie savo gyvenimą. Dvi santuokos. Beje, pirmoji įvyko dar studijų metais. Iš pirmosios santuokos sūnus, iš antrosios santuokos – dukra, kaip ir daugelis nepriklausomybės metais gimusių vaikų pasaulio piliečiai.
Rolando KANČIAUSKO nuotr.
NUODĖMĖ: Pernai Lietuvos rašytojų sąjungos nare tapusi Audronė Urbonaitė žurnalistiką vadina nuodėme. Tačiau, matyt, tai saldi nuodėmė, nes ją kartoja visą savo gyvenimą.
PALYGINIMAS: Ar žurnalistika iš tiesų tokia įkyri kaip musė?
SUSIDOMĖJIMAS: Į susitikimą su rašytoja Audrone Urbonaite atėjo pilna bibliotekos salė kelmiškių. Daugelis po susitikimo pirko jos knygas ir prašė autografų ne vien sau, bet ir tiems, kuriems knygos bus dovanojamos.