SZAWLE–ŠAVLI PRIEŠ DU ŠIMTUS METŲ

SZAWLE–ŠAVLI PRIEŠ DU ŠIM­TUS ME­TŲ

Vilius Puronas

Štai kas apie mū­sų mies­tą bu­vo ra­šo­ma XIX pra­džios en­cik­lo­pe­di­niuo­se lei­di­niuo­se (ver­ti­mai iš len­kų ir ru­sų lei­di­nių). Ap­ra­šo­ma tai, kas anais lai­kais ne­bu­vo ra­šo­ma vi­ki­pe­di­jo­se, nes jų dar ne­bu­vo. Ne­gau­sus bu­vo ir to­kios in­for­ma­ci­jos skai­ty­to­jų rin­ki­nu­kas: mes, šiau­lie­čiai, ži­no­jo­me, kas esa­me, o apie ki­tus mies­tus – Ry­gą, Ra­sei­nius ar Kau­ną, spren­dė­me pa­gal tur­gaus ži­no­vus, ma­čiu­sius pa­sau­lio iš sa­vo girgž­dan­čių fū­rų. Kaip ir jie apie mus.

Kal­ba ne­tai­sy­ta.

ŠAV­LI. Šiau­liai – mies­tas, esan­tis ant to­kiu pat var­du va­di­na­mo eže­ro kran­to, se­no­je Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tė­je, ku­ri da­bar – Kau­no gu­ber­ni­jos da­lis. Mies­tas po Kau­no di­džiau­sias gu­ber­ni­jo­je, kaž­ka­da bu­vo Ka­ra­liš­ko­jo sta­lo eko­no­mi­jos cent­ras. Žeč­pos­po­li­tos reik­mėms, 1661 m. no­rint su­mo­kė­ti ka­rei­viams jų da­lį, eko­no­mi­ja 6 me­tams bu­vo ati­duo­ta LDK et­mo­nui Jo­nui Sa­pie­gai, kaip už­sta­tas. Ter­mi­nas, dėl iž­do trū­ku­mo, ne kar­tą bu­vo pra­tę­sia­mas, kol Jo­nas III iš sa­vo nuo­sa­vų pi­ni­gų su­mo­kė­jo Sa­pie­goms. Iž­di­nin­kas Ty­zen­hau­zas, val­dy­da­mas lie­tu­viš­ką­ją eko­no­mi­ką, 1770–1780 me­tais, ūkį pa­kė­lė iki tol ne­ži­no­mo ly­gio ir mies­to di­džią­ją da­lį ap­mū­ri­jo. 1776 m. Sei­mo nu­ta­ri­mu Šiau­liai ta­po teis­mi­niu mies­tu try­li­kai Že­mai­ti­jos ap­skri­čių. Po Lie­tu­vos pri­jun­gi­mo prie Ru­si­jos, šis mies­tas bu­vo pri­jung­tas prie Vil­niaus gu­ber­ni­jos, kaip jo ra­jo­nas, nuo 1843 m. – prie Kau­no gu­ber­ni­jos. Šiau­liai šiuo me­tu tu­ri vie­ną mū­ri­nę pa­ra­pi­nę baž­ny­čią, 467 na­mus ir 6,886 gy­ven­to­jus. Ša­lia mies­to yra Sal­du­vės kal­nas, ant ku­rio, re­mian­tis pa­da­vi­mais, sto­vė­jo kry­žiuo­čių pi­lis. Šiau­lių ra­jo­no kraš­to­vaiz­dis api­bū­di­na­mas kaip pla­ti ly­gu­ma, per­juos­ta upių, eže­rų ir pel­kių gau­sy­be. Šiau­ri­nė­je ra­jo­no pu­sė­je grun­tas juo­das, pie­ti­nė­je – mo­lin­gas ir der­lin­gas.

SZAW­LE. Šiau­liai – ka­ra­liš­ko­jo sos­to eko­no­mi­kos gal­va, miestas, esan­tis 55‘56’19 pla­tu­mos ir 20‘51’30 il­gu­mos. Įsi­kū­ręs ant eže­ro kran­to, 25 my­lių at­stu­mu nuo Vil­niaus, ša­lia di­džio­jo ke­lio iš Var­šu­vos per Kau­ną iki Min­tau­jos (Jel­ga­vos). Tvar­kin­giau­sias mies­tas Že­mai­ti­jo­je, di­džio­ji mies­to da­lis mū­ry­ta. Ke­liai tvar­kin­gi ir yra svei­ko­je vie­to­vė­je. Ats­ki­ros sri­tys, su­da­ran­čios Šiau­lių eko­no­mi­ką, su­da­ro 3,000 že­mės ūkio na­mus (ne­tiks­lus ver­ti­mas?). Po ne­sėk­min­gų ka­rų už Jo­ną Ka­zi­mie­rą mies­tas už už­sta­tą bu­vo pri­vers­ti­nai ati­duo­tas LDK et­mo­nui Jo­nui Sa­pie­gai (1661 m.) už 800,000 auk­si­nų, ku­riuos iš sa­vo pa­ties pi­ni­gų ati­da­vė lie­tu­vių ka­riuo­me­nės at­ly­giams už tar­ny­bą. No­rint pa­deng­ti et­mo­nui už jo pi­ni­gų pra­ra­di­mą Po­nų Ta­ry­ba (Sei­mas – vert. pa­sta­ba) nu­spren­dė kas me­tai jam mo­kė­ti po 40,000 auk­si­nų. Esant iž­do trū­ku­mui, Sei­mas ne kar­tą pra­tęs­da­vo už­sta­to ter­mi­ną, ta­čiau Jo­nui III Po­nų Ta­ry­ba tą mies­tą lei­do iš­pirk­ti už sa­vo nuo­sa­vus pi­ni­gus. Ty­zen­hau­zas, LDK dva­ro iž­di­nin­kas, apė­męs 1770–1780 m. lie­tu­viš­kų­jų mies­tų eko­no­mi­kas, čia pa­kė­lė že­mės ūkį iki to­kio ly­gio, ko­kio tuo­se kraš­tuo­se dar ne­bu­vo gir­dė­ta, ir ap­mū­ri­jo di­džią­ją mies­to da­lį. Di­dy­sis mi­nist­ras pa­di­di­no pel­ną ne tik Šiau­lių bet kar­tu ir Oly­vos, Gar­di­no, Kob­ry­nios ir Bres­to eko­no­mi­jo­se, nuo 300,000 auk­si­nų, ku­rie bu­vo mo­ka­mi Sak­sų lai­kais, iki dau­giau nei pu­sės mi­li­jo­no. Apart pa­ra­pi­ji­nės baž­ny­čios, Šiau­liuo­se ki­tų šven­tyk­lų nė­ra. Už mies­to sto­vi kal­nas, tru­pu­tį že­mes­nis už Vil­niaus Pi­lies kal­ną, ta­čiau pa­na­šus, ku­rį lie­tu­viš­kai gy­ven­to­jai va­di­na Sal­du­vės Kal­nu. Ant kal­no, re­mian­tis mies­to pa­da­vi­mu, bu­vo pi­lis, ar­ba, pa­gal ki­tas tra­di­ci­jas, – me­di­nė kry­žiuo­čių tvir­to­vė. Šiau­liai pa­gal 1776 me­tų Sei­mo nu­ta­ri­mą ta­po teis­mi­niu mies­tu try­li­kai Že­mai­ti­jos ra­jo­nų.

Iliust­ra­ci­jo­je pa­tei­kiu be­ne pa­tį se­niau­sią­jį Šiau­lių mies­to pie­ši­nį iš na­tū­ros, rep­ro­du­kuo­tą iš šiuo­lai­ki­nės Šiau­lių spau­dos. My­ko­las Rio­me­ris, 1818-ai­siais me­tais ne­mo­kė­jęs fo­tog­ra­fuo­ti, lan­ky­da­ma­sis Šiau­liuo­se, to­kį mies­tą už­fik­sa­vo, žiū­rė­da­ma, kas ti­kė­ti­na, pro da­bar­ti­nių „Šiau­lių nau­jie­nų“ re­dak­to­rės lan­gą, ku­ris bu­vo dva­ro pa­sta­te, sta­ty­ta­me dar prieš šved­me­tį, ir ku­ris anuo­met, de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pra­džio­je, pri­klau­sė gra­fui Zu­bo­vui, Ma­to­me ka­ted­ros – tuo­me­ti­nės mū­ro baž­ny­čios neįp­ras­tą bokš­to si­lue­tą ir dau­gu­mą me­di­nių na­mu­kų, ku­riuo­se gy­ve­no­me to­kie pat, kaip da­bar – pir­ko­me „Ma­xi­mos“ par­duo­tu­vė­se, bend­ra­vo­me per „mo­bi­lia­kus“, nau­do­da­mie­si de­mok­ra­ti­ja da­ly­vau­da­vo­me rin­ki­muo­se ir, kas ti­kė­ti­na, šven­tė­me Šiau­lių 580-me­čio ju­bi­lie­jų.