
Naujausios
Geradarių Lietuvoje yra daug
Išspausdinus publikaciją „Guliašas iš beržo lapų“ ("Šiaulių kraštas“, rugsėjo 9 diena), kurioje pasakojama apie kelmiškę Liuciją Kinderienę, gyvenančią iš 120 eurų pensijos, ligų, vargo ir skurdo pilna moters gyvenimo istorija nepaliko abejingų. Nemažai skaitytojų panoro padėti. Nors buvo ir tokių, kurie telefonu iškoneveikė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Sriubos nepajėgčiau nunešti, bet pinigais sušelpti galiu“
Į Liucijos Kinderienės vargus kaip ir visuomet pirmasis sureagavo 91 metų tytuvėniškis Albinas Palaikis, buvęs rajono statybos organizacijos vadovas, garsėjantis kaip geradarys, pastatęs padegėliams trobas, nuvežęs namuką į Šilutės rajoną mažiausiam Lietuvos vyrui, vargšus apdovanojęs karvėmis, šelpęs ir globojęs ne vieną bėdos ištiktą šeimą.
„Kaip tie valdininkai, kurie sau keliasi atlyginimus, neužspringsta svetimu kąsniu?“ – stebėjosi į redakciją atvažiavęs A. Palaikis.
Jis redakcijoje paliko 100 eurų, kad perduotume skurstančiai Liucijai. „Sriubos nunešti negaliu. Nepajėgčiau užlipti į ketvirtą aukštą. Bet galiu pasidalinti pinigais“, – sakė buvęs verslininkas ir dabar dar nuomojantis buvusios statybos organizacijos gamybinės bazės patalpas kitiems smulkųjį ir didesnį verslą kuriantiems žmonėms.
Liuciją jis pažadėjo remti iki Kalėdų. 100 eurų davė už du mėnesius. Dar šimtą pažadėjo atvežti už lapkritį ir gruodį, kad moteris po 50 eurų per mėnesį prisidurtų prie savo pensijos.
Pastaruoju metu jis rėmė Liolių seniūnijoje, Gailiuose, gyvenančią penkių vaikų motiną. Nupirko jos šeimai tvarkingą butą.
„Visus priverčiau dirbti, – dalijasi įspūdžiais gerdarys. – Mama eina patalkininkauti ūkininkams. Gauna pieno ir mėsos. Vyriausia dukra – šeimos finansininkė. Antroji – daržininkė. Pastačiau šeimai šiltnamį. Augina daržoves. Nupirkau vištų. Mano gamybinės bazės patalpose ūkininkai laiko grūdus. Kai išsiveža, lieka pribirusių. Nuvežiau tuos likučius vištoms. Trečoji dukra įpareigota virti valgį. O jauniausia turi padėti visoms seserims. Sūnui padovanojau du triušius. Privalo juos prižiūrėti. Visi įdarbinti, visiems visko užtenka. Gal jau ir mano paramos nebereikės.“
A. Palaikis remia Raseinių rajone trijų našlaičių šeimyną.
Aukštas pareigas ėjęs, o vėliau ir pats verslininkavęs Albinas Palaikis vargstančius atjaučia, nes matė labai daug vargo. Dvylikos metų pradėjo dirbti.
Jo tėvus norėjo ištremti. Bet tėvas nuvažiavo į valsčių, atidavė visą savo ūkį. „Leido pasiimti vieną arklį, vieną karvę, vežimą ir bobą su vaikais, – kaip visuomet vaizdžiai pasakoja geradarys. – Tėvas dar „apsivogė“. Naktį pasipjovė dvi savo užaugintas kiaules. Nusisvilino, susidėjo mėsą į vežimą ir išvažiavome į Šilutę. Ten tokie elementai kaip mūsų šeima galėjo dirbti durpyne. Duoną duodavo su kortelėmis. O kortelę gaudavo tik dirbantis šeimos narys. Nuo dvylikos metų pradėjau dirbti.“
Kai mokėsi, jį labai globojo ir rėmė mokyklos direktorė – žydė, išvengusi mirties. O vėliau visko pasiekė sunkiu savo darbu. „Žinau tik viena, kad žmogų ištiesina darbas“, – iki šiol įsisąmoninęs nesikeičiančią tiesą A. Palaikis.
Parėmė ta, kurios pensija 109 eurai
Kai poniai Liucijai nunešiau geradario dovanotus pinigus, ant viryklės garavo du katilai su išvirtais burokėliais. Nuo keturių ryto moteris plušėjo juos lupdama. Pavargdama, pasėdėdama ir vėl pasikeldama. Netrukus ateis socialinė darbuotoja. Padės sukonservuoti.
Burokėlių, morkų, bulvių ir kitų daržovių, uogienės ir mėsos Liucijai atvežė Girnikų kaimo gyventojai Zita ir Vytautas Vaizbergai.
Vėliau, paskambinusi į redakciją, Zita Vaizbergienė sakys, jog pati gauna už Liuciją dar mažiau – tik 109 eurus pensijos, nes taip pat kaip ir Liucija pusę gyvenimo sirgo. „Bet mes gyvename kaime. Turime savo gyvulių ir daržovių. Be to, vyras gauna kiek didesnę, 180 eurų pensiją. Jeigu jo netekčiau, nežinau, kaip gyvenčiau, tikriausiai virvę ant kaklo tektų užsinerti.“
Vaizbergai ponią Liuciją atjautė, nes ir patys yra matę vargo. Niekuomet negyveno pertekliuje, o vaikystėje, kaip ponia Zita pasakojo, tekdavo valgyti ir lupenas.
Geradarė iš Girnikų prašė ir kitų žmonių paremti skurstančią Liuciją. Deja, buvo išvadinta debile ir psiche.
„Dabar, ačiū Dievui, nereikia badauti, – džiaugėsi aplankyta Liucija. – Už padovanotus pinigus galėsiu nusipirkti vaistų. Mane kas savaitę pažadėjo lankyti tikybos mokytoja Dalia Druktenienė. Atneša maisto. Pasidalija, ką turėdama. Buvo atėjusi Bronytė iš „Carito“. Atnešė mėsos, šaldytų uogų.“
Atliekama daržove ar kitu valgiu ir toliau su Liucija pasidalija kaimynės. Socialinė darbuotoja atneša maisto produktų, kuriuos nuperka už simbolinę pusantro euro kainą iš Samariečių bendrijos.
Po publikacijos moteris sulaukė ir daugiau geradarių. Kai kurie nė neprisistatė. Tik atliko savo žmogiškąją misiją ir išėjo. „Visiems jiems esu neapsakomai dėkinga“, – su ašaromis akyse kalbėjo Liucija.
Sakė laukianti ir perlaidos. Devyniasdešimtmetė moteris iš Ginkūnų kartu su tokiomis pat draugėmis surinko 30 eurų. Žadėjo atsiųsti pašto perlaida.
Kiečių šakelė ir agurkai iš konteinerio
Ponia Liucija pasakojo po tokio viešumo patyrusi ir skaudžių bei kurioziškų akimirkų.
Nepažįstama moteris paskambinusi iškoneveikė tokiais žodžiais, kad Liucija nugriuvo nuo kėdės. Gerai, kad tuo metu šalia buvo iš Klaipėdos pargrįžęs jos globotinis Mantas. Nežinia, kaip būtų pasibaigęs šis pokalbis.
Vieną dieną į duris paskambino murzina senutė. Rankoje ji laikė maišelį su apipuvusiais agurkais ir Kiečių (metėlių) šakelę. „Vaikeli, pasidalinsiu tuo, ką pati radau konteineryje. Agurkėliai apgedę. Bet atnešiau metėlių šakelę, kad suvalgius tau neskaudėtų pilvo.“
Liucija sako nesupratusi, ar rimtai ta močiutė norėjo padėti, ar pasityčioti. Bet padėkojusi jai, išbučiavusi, kaip ir visus geradarius, ir išleidusi.
Dar buvo atėjęs devyniasdešimties metų senukas su astrų puokšte. Paklausinėjo Liucijos, kiek jai metų. Kai pasakė, jog beveik septyniasdešimt, atvirai rėžė: „Blogai atrodai.“ Manęs, gal ligota moteris dar tiksianti jam į žmonas. Išėjo. Bet gėles vis dėlto paliko.
Daug visko per pastarąsias dienas nutiko viešai apie savo skurdą išdrįsusios prabilti Liucijos gyvenime. Ir nemalonių, ir malonių dalykų. Tačiau geriausias dalykas šioje žemėje, kad dar yra geraširdžių, kito bėdai neabejingų žmonių.
Redakcijos archyvo nuotr.
GERADARYS: Jau daug metų vargstantiems žmonėms pagalbą teikiantis Albinas Palaikis yra pelnęs daug apdovanojimų už labdaringą veiklą.
DĖKOJIMAS: Liucija Kinderienė sakė esanti dėkinga visiems, kurie su ja pasidalija tuo, ką turi. „Ramiau galėsiu laukti žiemos, gal neteks badauti“, – viliasi moteris.