PASIUTĘS BUVO TAS RĖKYVOS KARPIS!

Vilius PURONAS

Šį sek­ma­die­nį, va­ka­ro su­te­mo­se, Rė­ky­vo­je įvy­ko įdo­mus ren­gi­nys. Iš Jo­niš­kė­lio at­va­žia­vęs gi­das nuo­sta­biai pa­sa­ko­jo apie Kar­pių šei­mos is­to­ri­ją, per­si­sun­ku­sią mis­ti­ka, žiau­ru­mais ir keis­te­ny­bė­mis: ir kū­di­kiams gy­viems odą lup­da­vo, ir žmo­nių kru­vi­nas gal­vas ri­ti­nė­da­vo, net me­ta­li­nius pi­ni­gus, auk­si­nius ir si­dab­ri­nius, po Šiau­lius bars­tė, iš kriš­to­lo tau­rių mus gir­dė.

Mes, šiau­lie­čiai, pa­skui jį bū­riu ta­po­jo­me, prie­te­mo­je spok­so­jo­me iš­plė­tę akis ir iš­tem­pę au­sis. Tai, ką at­vy­kė­lis pa­sa­ko­jo, net man, auk­sa­bur­niui, bu­vo ne­ži­no­ma, nau­ja, gra­žu. Daug in­for­ma­ci­jos bu­vo nau­jos, ta­čiau te­ko iš­girs­ti ir se­nos.

PA­SIU­TĘS BU­VO TAS RĖ­KY­VOS KAR­PIS!

Rė­ky­vos dva­ras XIX a. vi­du­ry­je pri­klau­sė Eus­ta­chi­jui Kar­piui, de­vy­ne­rius me­tus bu­vu­siam Vil­niaus gu­ber­ni­jos ba­jo­rų mar­šal­ka. Pa­ne­vė­žio ir Šiau­lių ap­skri­ty­se Kar­pis val­dė apie 30 dva­rų ir pa­li­var­kų. M. Va­lan­čius „Pas­ta­bo­se pa­čiam sau“ mi­ni, kad šis di­džiū­nas no­rė­jo bū­ti bai­siai ori­gi­na­lus: „Už­lei­do barz­dą, nie­kus da­rė ūki­nin­kau­da­mas, lie­pė ru­gius kul­ti ant ru­gie­nų, o žir­nius ant pli­ko le­do Rė­ky­vos eže­re; pe­nint žą­sis liep­da­vo jų plė­vė­tas ko­jas pri­kal­ti ge­le­ži­nė­mis vi­ni­mis prie len­tos ir t.t“. Vys­ku­pas skep­tiš­kai žiū­rė­jo į to­kius Rė­ky­vos po­no iš­si­dir­bi­nė­ji­mus, bet ne­lai­kė jo be­pro­čiu – kvai­lio­ji­mai, ir tiek!

„At­ked! Nu­ked!“ Bai­sių ir pro­tu ne­paaiš­ki­na­mų da­ly­kų bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie Pikt­miš­kio vie­to­vę ša­lia Rė­ky­vos. Kar­tą vy­rai nak­ti­go­nė­je kū­re­no lau­žą. Ap­lin­kui ūba­vo vė­jas, traš­kė­jo de­gan­čios ša­kos, dan­gu­mi bė­go pil­ki de­be­sys, ne­jau­ku... Stai­ga nuo eže­ro pu­sės pa­si­gir­do žmo­gaus bal­sas, ku­ris vis ar­tė­jo: „At­ked! At­ked! At­ked!“ Vy­rai suak­me­nė­jo iš siau­bo, kai prie lau­žo at­ke­dė­jo, at­šo­ka­vo žmo­gaus gal­va, iš­si­vie­pė ir ėmė žiū­rė­ti į ug­nį. Vy­rai nė krust – ko­jas bai­mė pa­ra­ly­žia­vo, nu­ga­ros pa­šiur­po. Vie­nas bu­vo drą­ses­nis. Čiu­po ru­se­nan­tį me­dė­ga­lį ir vo­žė gal­vai. Gal­va tik: „Nu­ked! Nu­ked! Nu­ked!..“ ir nu­ke­dė­jo per brūz­gy­nus at­gal... Per nak­tį pra­ži­lo vy­rai...

To­ji gal­va, pa­si­ro­do, bu­vo vie­no iš tų Kar­pių, sa­vo lai­ku kaž­ko­kiu žiau­riu bū­du iš­ke­lia­vu­sio į Am­ži­ny­bę.

Ber­niu­kai juo­do­mis su­kne­lė­mis. Čia gy­ven­da­mas dvar­po­nis lai­kęs dvy­li­ka de­šimt­me­čių ber­niu­kų, ku­riuos ren­gė juo­do­mis su­kne­lė­mis, bet ne­lei­do au­tis jo­kių ba­tų. Jie ba­si tar­na­vę prie sta­lo. Sa­vo rei­ka­lams pa­si­dir­bi­no mil­ži­niš­ką brič­ką, į ku­rią įkin­ky­da­vo 10 ark­lių, ir va­ži­nė­da­vo po apy­lin­kes dva­ri­nin­kų lan­ky­ti; vež­da­vę­sis du ba­su ber­niu­ku ir 12 įvai­rių veis­lių šu­nų.

Mer­ga iš­pė­rė po­ną. Tar­na­vo kar­tą pas Kar­pį mer­ga. Ji kaip vi­sa­da užė­jo pas po­ną į kam­ba­rį dul­kes ar dar ką nu­va­ly­ti. O čia gu­li pli­kas po­nas lo­vo­je ir sa­ko: „Mer­ga, pa­bu­čiuok man į už­pa­ka­lį!“ Ta mer­ga, ma­tyt, su­py­ko, tai nu­tvė­ru­si ža­bą iš­pė­rė pli­ką po­ną. Iš­si­gan­du­si, ką pa­ti pa­da­rė, me­tė ža­bą ir pa­bė­go na­mo. Par­bė­gu­si pa­pa­sa­ko­jo ma­mai. Ma­ma sa­ko: „Kaip tu, duk­re­le, ga­lė­jai ši­to­kį po­ną iš­per­ti. Da­bar jis ta­ve iš­mai­nys, nu­ga­la­bys ar dar ką nors pa­da­rys.“ Čia pat į kie­mą įva­žia­vo ka­rie­ta ir lio­ka­jus pra­ne­šė, kad po­nas lie­pė at­vyk­ti mer­gai į dva­rą. Kai leis­gy­vė mer­ga at­va­žia­vo į dva­rą, po­nas pra­kal­bo: „Kad tu sa­vo po­ną iš­pė­rei – esi bra­vo! Aš ta­ve svei­ki­nu. Už tai do­va­no­ju 50 hek­ta­rų že­mės.“ Tą pa­sa­kęs po­nas Kar­pis iš­lei­do lai­min­gą mer­gą na­mo.

Ar jums te­ko da­ly­vau­ti Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro marš­ru­tuo­se?

Bū­ti­nai da­ly­vau­ki­te. Su­ži­no­si­te rim­tų da­ly­kų, ne to­kių ba­la­bai­kų. Ir ki­tiems pa­pa­sa­ko­ki­te.

Au­to­riaus pie­ši­nys. 1976 m.

Mau­ri­ci­jaus Kar­pio ka­pas Gra­bau­čiu­je.