Dirbtinis intelektas pakeis Seimo narius

Dirb­ti­nis in­te­lek­tas pa­keis Sei­mo na­rius

Ar ro­bo­tai pa­keis in­ži­nie­rius ir moks­li­nin­kus? Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius dr. Gin­tau­tas Dau­nys įsi­ti­ki­nęs, tai – tik lai­ko klau­si­mas. Anot jo, ro­bo­tai bei dirb­ti­nis in­te­lek­tas atei­ty­je ga­lė­tų pa­keis­ti ir Sei­mo na­rius. „Dirb­ti­nis in­te­lek­tas ga­li įsta­ty­mo teks­tą taip iša­na­li­zuo­ti, kad ne­lik­tų jo­kių spra­gų. Da­bar daug po­li­ti­kų bal­suo­ja įsta­ty­mo ne­skai­tę, taip, kaip nu­ta­ria kaž­kas frak­ci­jo­je, ne­ži­nia, ko­kiais mo­ty­vais re­mian­tis“, – sa­ko pro­fe­so­rius.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Dirb­ti­nio in­te­lek­to pro­ver­žis

Šiau­lių uni­ver­si­te­to In­ži­ne­ri­jos ka­ted­ros pro­f. dr. G. Dau­nys pa­skai­to­je moks­lo fes­ti­va­ly­je „Erd­vė­lai­vis Že­mė“ pri­mi­nė, jog daž­niau­sia ro­bo­tų pa­skir­tis – at­lik­ti mo­no­to­niš­kus ar pa­vo­jin­gus dar­bus vie­to­je žmo­gaus. Ro­bo­tu ga­li­ma pa­va­din­ti ir kom­piu­te­rį su įdieg­ta dirb­ti­nio in­te­lek­to pro­gra­mi­ne įran­ga, ku­ri au­to­ma­ti­zuo­ja dar­bą kom­piu­te­riu.

G. Dau­nys var­di­ja dirb­ti­nio in­te­lek­to pro­ver­žius, kuo­met jis bu­vo pra­na­šes­nis už žmo­gų. Vie­nas gar­siau­sių – IBM kom­pa­ni­jos kom­piu­te­ri­nės sis­te­mos „Deep Blue“ per­ga­lė prieš pa­sau­lio šach­ma­tų čem­pio­ną Ga­rį Kas­pa­ro­vą 1996-ai­siais. Po me­tų pa­to­bu­lin­tas dirb­ti­nis in­te­lek­tas lai­mė­jo prieš G. Kas­pa­ro­vą 6 par­ti­jų ma­čą.

Bend­ro­vei „Goog­le“ pri­klau­san­ti dirb­ti­nio in­te­lek­to kū­ri­mo įmo­nė „Deep Mind“ su­kū­rė kom­piu­te­ri­nę sis­te­mą Alp­ha­Go, ku­ri šių me­tų pra­džio­je nu­ga­lė­jo Go žai­di­mo pa­sau­lio čem­pio­ną ko­rė­jie­tį Lee Se-dol.

G. Dau­nys pa­tei­kia pa­vyz­džių, kaip dirb­ti­nis in­te­lek­tas pa­nau­do­ja­mas moks­li­niuo­se ty­ri­muo­se. Bri­tų moks­li­nin­ko Ros­so Kin­go va­do­vau­ja­ma moks­li­nin­kų ty­rė­jų gru­pė su­kū­rė ro­bo­tą „Adam“ („Ado­mas“), skir­tą ty­ri­mams bio­tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je. Jau 2009-ai­siais pa­skelb­ta, kad „Ado­mas“ su­ge­ba kur­ti hi­po­te­zes, pla­nuo­ti eks­pe­ri­men­tus joms pa­tik­rin­ti, vyk­dy­ti eks­pe­ri­men­tus, in­terp­re­tuo­ti gau­tus re­zul­ta­tus.

Ro­bo­tas „Ado­mas“ pa­sie­kė moks­li­nių re­zul­ta­tų sa­va­ran­kiš­kai tir­da­mas mie­lių ge­no­mą. Vė­liau tuos pa­čius re­zul­ta­tus pa­kar­to­jo ty­rė­jų žmo­nių gru­pė.

Per­nai pa­skelb­ta apie vais­tų kū­ri­mui skir­tą ro­bo­tą „Eve“ („Ie­va“). Ti­ki­ma­si, kad to­kių ro­bo­tų pa­nau­do­ji­mas ge­ro­kai at­pi­gins nau­jų vais­tų kū­ri­mą.

Nau­jau­sią ži­nią šie­met pra­ne­šė Aust­ra­li­jos fi­zi­kai, kad dirb­ti­nio in­te­lek­to sis­te­ma su­ge­bė­jo per vie­ną va­lan­dą su­kur­ti ir at­lik­ti itin šal­tų du­jų pa­ga­mi­ni­mo eks­pe­ri­men­tą. Už pa­na­šų dar­bą žmo­nių moks­li­nin­kų gru­pei 2001 me­tais bu­vo skir­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Dar 1942 me­tais kū­ri­ny­je „Ru­na­round“ ra­šy­to­jas fan­tas­tas Isaac Asi­mov su­for­mu­la­vo tris ro­bo­to­tech­ni­kos dės­nius, ko­kia tu­rė­tų bū­ti ro­bo­to pa­skir­tis, kad žmo­ni­ja ne­nu­ken­tė­tų: ro­bo­tas ne­ga­li pa­kenk­ti žmo­gui ar­ba sa­vo ne­veik­lu­mu leis­ti, kad žmo­gui nu­tik­tų ne­lai­mė; ro­bo­tas tu­ri pa­klus­ti vi­siems žmo­gaus įsa­ky­mams, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kuo­met jie prieš­ta­rau­ja pir­ma­jai tai­syk­lei; ro­bo­tas tu­ri rū­pin­tis sa­vo sau­gu­mu ir ge­ro­ve tol, kol tai ne­prieš­ta­rau­ja pir­mai ir ant­rai tai­syk­lei. Ra­šy­to­jo tei­gi­mu, su­mai­šius šias tai­syk­les vie­to­mis jos ne­vei­kia – sis­te­ma žlug­tų. Pa­sak G. Dau­nio, šie dės­niai ak­tua­lūs ir šian­dien.

Ro­bo­tai pe­ri­ma žmo­nių dar­bą

Po pa­skai­tos „Šiau­lių kraš­tas“ pa­kal­bi­no moks­li­nin­ką apie dirb­ti­nio in­te­lek­to pa­žan­gą, ku­ri ne tik džiu­gi­na, bet ir bau­gi­na:

– Kaip jūs at­sa­ky­tu­mė­te į pa­skai­tos klau­si­mą – ar ro­bo­tai pa­keis in­ži­nie­rius ir moks­li­nin­kus?

– Pa­keis. Dar iš ta­ry­bi­nių lai­kų ži­no­me, kad in­ži­nie­rių bu­vo ga­na daug, šias pa­rei­gas gau­da­vo žmo­nės, ku­rie iš tie­sų dirb­da­vo ne in­ži­nie­rių, bet tech­ni­nį dar­bą.

Pa­vyz­džiui, me­cha­ni­kos in­ži­ne­ri­jo­je de­ta­lių brė­ži­nių brai­žy­mas „Au­to­cad“ pro­gra­ma yra tech­niš­kas dar­bas, ku­rį ga­li at­lik­ti kom­piu­te­ris. In­ži­nie­rius tik duo­da dar­bui kryp­tis. Re­ika­lin­gas tik kva­li­fi­kuo­tas in­ži­nie­rius, že­mes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos in­ži­nie­rių ne­rei­kia, nes pi­giau nu­si­pirk­ti pro­gra­mi­nę įran­gą, nei sam­dy­ti dar­buo­to­ją.

Ge­ne­ruo­ti nau­jas idė­jas rei­kia žmo­gaus moks­li­nin­ko, ta­čiau pro­gno­zuo­ju, kad jų kie­kis atei­ty­je ma­žės. Ge­riau­sias va­rian­tas – žmo­gaus ir dirb­ti­nio in­te­lek­to bend­ra­dar­bia­vi­mas.

– Kas nu­tiks, kai atei­ty­je įvyks tech­no­lo­gi­nis sin­gu­lia­ru­mas, t. y. dirb­ti­nis in­te­lek­tas pa­sieks to­kią iš­si­vys­ty­mo fa­zę, kai pra­dės pa­ts sa­ve to­bu­lin­ti?

– Pa­gal vie­ną pro­gno­zę taip nu­tik­tų jau 2035 me­tais, ta­čiau, ma­nau, tai ga­li bū­ti ir grei­čiau. Bū­na dirb­ti­nio in­te­lek­to ki­li­mas ir stag­na­ci­ja. Da­bar nuo 2011 me­tų yra ki­li­mo pe­rio­das. Moks­li­niams skai­čia­vi­mams pa­nau­do­ti gra­fi­niai pro­ce­so­riai, išau­go skai­čia­vi­mo ga­lia.

Svar­bus at­ra­di­mas bu­vo 2011-ai­siais su dirb­ti­niais neu­ro­nų tink­lais. Ši tech­no­lo­gi­ja mėg­džio­ja žmo­gaus gal­vos sme­ge­nų dar­bą, tiks­liau, neu­ro­nų vei­ki­mą. Gra­fi­niams vaiz­dams at­pa­žin­ti juos pir­mas pa­nau­do­jo Ka­na­dos uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tas. Anks­čiau vaiz­dai bu­vo at­pa­žįs­ta­mi da­rant 20 pro­c. klai­dų, jis ga­vo tik ke­lis pro­cen­tus. Vaiz­dų at­pa­ži­ni­mas nau­do­ja­mas dirb­ti­nei re­gai  kur­ti. Šią idė­ją vi­si la­bai greit pa­ga­vo – „Goog­le“ kom­pa­ni­ja jau po me­tų pir­ma­vo dar pa­ge­rin­da­ma vaiz­dų at­pa­ži­ni­mo re­zul­ta­tą.

Ame­ri­kie­čiai ap­skai­čia­vo, kad ro­bo­tai iki 2021 me­tų pe­rims 6 pro­cen­tus žmo­nių dar­bų. Prog­no­zuo­ja­ma, kad vie­ni dar­bai iš­nyks, bet at­si­ras ki­ti, ku­rių da­bar net ne­ži­no­me. Pa­vyz­džiui, dirb­ti­nio in­te­lek­to mo­ky­mas. Tam, kad ro­bo­tas ge­bė­tų at­pa­žin­ti ob­jek­tus, juos rei­kia tre­ni­ruo­ti.

Di­de­lė sri­tis yra teks­to ana­li­ti­ka, ra­šy­ti­nių šal­ti­nių ap­do­ro­ji­mas. Juos rei­kia pa­vers­ti to­kia for­ma, kad kom­piu­te­ris ga­lė­tų pa­si­nau­do­ti. Da­bar svar­bus iš­šū­kis – ra­šy­ti­nę in­for­ma­ci­ją pa­vers­ti skait­me­ni­niu pa­vi­da­lu. Pro­ver­žis ir ga­li­my­bė ap­lenk­ti žmo­gų nuo to ir pri­klau­sys, kiek grei­tai kom­piu­te­ris ži­nias iš teks­to iš­moks paim­ti.

– Ar yra nors vie­na sri­tis, pro­fe­si­ja, kur ro­bo­tas ne­ga­lė­tų pa­keis­ti žmo­gaus?

– Jau da­bar dirb­ti­nis in­te­lek­tas ga­li kur­ti mu­zi­ką. Jis iš­mo­ko­mas tam tik­ro duo­to sti­liaus, o gi­lūs neu­ro­nų tink­lai su­ge­ba su­siurb­ti sti­lių į sa­ve, iš­mok­ti. Me­lo­di­jos užuo­maz­ga duo­ta, to­liau ją vys­to pro­gra­ma tam tik­ru sti­liu­mi. To­kie eks­pe­ri­men­tai jau da­ro­mi. Ma­čiau, kaip paim­ta Liud­vi­ko van Bet­ho­ve­no „De­vin­to­ji sim­fo­ni­ja“ bu­vo at­lie­ka­ma „Bit­lų“ mu­zi­kos sti­liu­mi. Ma­čiau eks­pe­ri­men­tus, kai dirb­ti­nis in­te­lek­tas pe­ri­ma dai­li­nin­kų sti­lių, brai­žą. Juo ku­ria­mi nau­ji me­no kū­ri­niai.

Žmo­nės rei­ka­lin­gi me­di­ci­no­je, bet jau pro­gno­zuo­ja­ma, kad ro­bo­tai ga­lės diag­no­zuo­ti li­gas pa­gal tam tik­rus po­žy­mius daug ge­riau nei da­bar gy­dy­to­jai. Gy­dy­mo spren­di­mus vis vien tu­rė­tų žmo­gus. Ned­rįs­čiau to pa­ti­kė­ti vien kom­piu­te­riui...

So­cia­li­nė sfe­ra yra ašis, ku­ri pa­si­trauks vė­liau­siai. Ko ge­ro, nie­ka­da ne­pa­sit­rauks. Tech­no­lo­gi­jos ne­tu­ri skur­din­ti žmo­gaus.

– Pa­gal jū­sų ro­dy­tą gra­fi­ką ro­bo­tai atei­ty­je ga­li pa­keis­ti net po­li­ti­kus?

– Tai ne ma­no idė­ja, bet ko­dėl gi ne, kal­bant apie įsta­ty­mų lei­di­mą, pa­vyz­džiui, Sei­me. Dirb­ti­nis in­te­lek­tas ga­li įsta­ty­mo teks­tą taip iša­na­li­zuo­ti, kad ne­lik­tų jo­kių spra­gų. Da­bar daug po­li­ti­kų bal­suo­ja įsta­ty­mo ne­skai­tę, taip, kaip nu­ta­ria kaž­kas frak­ci­jo­je, ne­ži­nia ko­kiais mo­ty­vais re­mian­tis. Atei­ty­je kom­piu­te­ri­nė pro­gra­ma ga­lė­tų ana­li­zuo­ti įsta­ty­mus, ar juo­se nė­ra ko­kių prieš­ta­ra­vi­mų, ga­lė­tų juos ko­ky­biš­kiau pa­reng­ti.

– Mi­nė­jo­te, kad ro­bo­tai ne­da­ro klai­dų. Žmo­gaus spren­di­muo­se vi­suo­met iš­lie­ka žmo­giš­ka­sis klai­dos fak­to­rius?

– Kol kas klai­dų dirb­ti­nis in­te­lek­tas dar da­ro. Tik­riau­siai te­ko gir­dė­ti apie sa­va­ran­kiš­kai va­žiuo­jan­čius au­to­mo­bi­lius. Šį pa­va­sa­rį bu­vo pir­mo­ji ava­ri­ja, kai ke­lei­vis žu­vo. Ma­no­ma, kad au­to­mo­bi­lio ju­tik­liai neuž­fik­sa­vo kliū­ties. Vaiz­dų at­pa­ži­ni­me dar ne­pa­siek­tas toks pat ly­gis kaip žmo­gaus.

Daž­nai svarstomas mo­ra­li­nis klau­si­mas: ant til­to va­žiuo­jan­čia­me au­to­mo­bi­ly­je sė­di žmo­gus ir gat­vė­je sto­vi žmo­gus. Ku­rį la­biau sau­go­ti? Ko­kie tu­ri bū­ti jo prio­ri­te­tai? Vie­nas sce­na­ri­jus – su­va­ži­nė­ti pės­čią­jį, ki­tas – va­žiuo­ti nuo til­to. Ro­bo­tas skai­čiuo­ja įvai­rias ti­ki­my­bes.

– Ar ga­li bū­ti, kaip ro­do fan­tas­ti­niuo­se fil­muo­se, kad iš­to­bu­lė­ję ro­bo­tai su­kils prieš žmo­nes?

– Yra įspė­ji­mų, kad rei­kia sau­go­tis ro­bo­tų su­ki­li­mo. Vie­nas iš va­rian­tų – su­kur­ti vi­suo­ti­nį ro­bo­tų iš­jun­gi­mą. Tu­ri bū­ti kaip kir­tik­lis. Tai įsi­vaiz­duo­ti sun­ku, nes kol kas tam, kad ro­bo­tas ga­lė­tų veik­ti, rei­kia ener­gi­jos. Vėl­gi, jei ro­bo­tą pro­jek­tuo­ja kom­piu­te­ris, neaiš­ku, ką jis su­pro­jek­tuo­ja. Va­di­na­si, no­rė­da­mas ap­si­sau­go­ti žmo­gus vi­suo­met tu­ri tik­rin­ti ro­bo­to spren­di­mus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PRO­VER­ŽIS: Šiau­lių uni­ver­si­te­to In­ži­ne­ri­jos ka­ted­ros pro­f. dr. Gin­tau­to Dau­nio nuo­mo­ne, pro­ver­žis ro­bo­ti­kos ir dirb­ti­nio in­te­lek­to sri­ty­je pri­klau­so nuo to, kaip greit pa­vyks ra­šy­ti­nį teks­tą su­skait­me­nin­ti ir ži­nias per­teik­ti kom­piu­te­riui.

PAS­KAI­TA: Pro­f. dr. Gin­tau­tas Dau­nys pasakojo, jog il­gai­niui įvai­rius žmo­nių dar­bus pe­rims ro­bo­tai – il­giau­siai iš­liks so­cia­li­nė sri­tis.