Pražiūrėtos Saulės mūšio aplinkybės Šiaulių žemėje

Pra­žiū­rė­tos Sau­lės mū­šio ap­lin­ky­bės Šiau­lių že­mė­je

dr. doc. Vai­do­tas Ka­ni­šaus­kas

Ar­tė­jant 780 m. Sau­lės mū­šio su­kak­čiai, lai­kas pla­čia­jai vi­suo­me­nei su­si­pa­žin­ti su „pra­žiū­rė­to­mis“ mū­šio ap­lin­ky­bė­mis. Tie­sio­gi­ne pra­sme pra­žiū­rė­to­mis, nes ra­šy­da­mi apie Sau­lės mū­šį anks­tes­ni ty­rė­jai ne­ra­do lai­ko ap­klaus­ti to me­to mū­šio liu­dy­to­jų – me­di­nių pi­lių bei jas me­nan­čių pi­lia­kal­nių. Šį­kart ir „pra­kal­bin­si­me“ Šiau­lių kraš­to pi­lia­kal­nius – jie mums pa­pa­sa­kos daug ne­ži­no­mų įdo­mių da­ly­kų apie įžy­miau­sią mū­šį mū­sų že­mė­je.

Bet pir­miau – te­gu kal­ba iš­li­kę ra­šy­ti­niai šal­ti­niai.

Pa­gal Her­ma­ną Vert­ber­gė, Li­vo­ni­jos kro­ni­ko­je įsi­min­ti­ni 1236 m. įvy­kiai ap­ra­šo­mi taip: „

Po dau­ge­lio gar­sių ir lai­min­gų ko­vų su ne­ti­kė­liais ma­gist­ras Volk­vi­nas su ka­riuo­me­ne žy­gia­vo į ne­ti­kė­lių lie­tu­vių (in­fi­de­lium Let­vi­no­rum) kraš­tą kar­tu su He­sel­dor­fo po­nu ir po­nu Don­nen­ber­go gra­fu, ir ten, Sau­lės že­mė­je (ter­ram Sau­leo­rum), Šv. Mau­ri­ki­jaus ir jo drau­gų kan­ki­nių die­ną pa­tys lie­tu­viai už­mu­šė 50 or­di­no bro­lių ir dau­gy­bę tik­ra­ti­kių (mul­ti­tu­di­ne fi­de­lium)„.

Ei­liuo­to­je Li­vo­ni­jos kro­ni­ko­je pa­teik­ta dau­giau smulk­me­nų: „

Su ka­riuo­me­ne stip­ria jie į Lie­tu­vą žy­gia­vo per lau­kus ir upe­liusČia jie de­gi­no ir plė­šė, į ke­lius bū­rius iš­si­sklai­dęĮ Sau­lę jie su­grį­žo per pel­kes ir per ši­ly­nusVie­ną upe­lį jie priė­jo ir sa­vo prie­šus pa­ste­bė­jo. Pa­go­nys ėjo vis ar­tyn. Krikš­čio­nys ki­tos die­nos ry­tą pa­si­traukt iš čia su­ma­nė, bet tu­rė­jo jie ko­vo­ti, jiems pa­tiems vi­sai ne­no­rint. Pel­kė­je silp­ni jie bu­vo ir kaip bo­bas juos ten mu­šė. Dau­gel blaš­kės jų pa­kri­kę ir na­mo pa­spruk­ti ban­dėKe­tu­rias­de­šimt aš­tuo­ni kri­to, jie bu­vo gai­nio­ti il­gai. Lie­tu­viai su bas­liais ga­liau­siai juos iš­mu­šė„.

Iš to pa­sa­ko­ji­mo da­ro­me to­kias aki­vaiz­džias iš­va­das:

Že­mės bu­vo tur­tin­gos, nes prie­šai daug pri­si­plė­šė.

Ne­bu­vo paim­ta nė vie­na pi­lis, bent šal­ti­niai apie tai ne­kal­ba.

Pri­sip­lė­šę li­vo­nie­čiai su­si­rin­ko konk­re­čio­je vie­to­je, va­di­na­mo­je Sau­lė.

Sau­lės že­mių (lie­tu­vių) ka­ri­nės pa­jė­gos ne­si­ro­dė, kol ne­su­si­rin­ko pa­kan­ka­mai gau­sios, kad nu­ga­lė­tų prie­šą.

Vie­ti­nių že­mių (o gal ir pla­tes­nės) ka­ri­nės pa­jė­gos bu­vo su­telk­tos ope­ra­ty­viai, ma­tyt, per ke­lias die­nas – tu­rė­jo veik­ti ge­ra sig­na­li­nė tarp­te­ri­to­ri­nė sis­te­ma.

Me­di­nių pi­lių iš­si­dės­ty­mas Šiau­lių že­mė­je ro­do, kad tai bu­vo gal­būt ge­riau­siai gi­na­ma že­mė vi­so­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Tai­gi, bu­vo di­džiau­sia klai­da į to­kią te­ri­to­ri­ją įsi­verž­ti ka­la­vi­juo­čiams, net ir su to­kio­mis gau­sio­mis pa­jė­go­mis.

Ma­nau, kad pir­mi­nis Li­vo­ni­jos or­di­no no­ras bu­vo už­ka­riau­ti šias že­mes, nes kam ta­da to­kias gau­sias pa­jė­gas at­si­ves­ti. Bet jau žy­gio me­tu grei­čiau­siai bu­vo pa­ste­bė­tos ga­lin­gos Ra­mu­lė­nų, Lu­po­nių ir Sal­du­vės pi­lys, ne­kal­bant apie Jur­gai­čių ma­žes­nę pi­lį – ir vi­sas už­ka­ria­vi­mo įkarš­tis iš­ga­ra­vo.

Tai­gi, priar­tė­jo­me prie di­džiau­sios šios že­mės pa­slap­ties – Sau­lės žie­do pi­lių sis­te­mos.

Pa­si­ro­do, apie da­bar­ti­nį Šiau­lių mies­tą 13,2 km at­stu­mu (po­li­niu spin­du­liu) nuo bend­ro (po­li­nio) cent­ro, ku­ris yra Me­ta­lis­tų g. 8 B, ra­tu iš­si­dės­tė še­šios ga­lin­gos pilys–piliakalniai: Jur­gai­čių (Kry­žiaus kal­nas), Ra­mu­lė­nų, Nor­man­čių, Bu­bių, Sau­gi­nių ir Lu­po­nių. www.pi­lia­kal­niai.lt že­mė­la­py­je per tuos pi­lia­kal­nius ga­li­ma bu­vo nu­brėž­ti to­kį tai­syk­lin­gą ap­skri­ti­mą, kad tuo ne­pa­ti­kė­jau ir, pa­si­nau­do­da­mas LKS pi­lia­kal­nių koor­di­na­tė­mis, ma­te­ma­tiš­kai vis­ką iš­ty­riau.

Paaiš­kė­jo, kad ap­skri­ti­mo ma­te­ma­ti­nis tiks­lu­mas yra 99 %, o svy­ra­vi­mų pa­klai­da 134 m. Va­di­na­si, žie­di­nė pi­lių sis­te­ma yra žmo­gaus ran­kų dar­bas – Sau­gi­nių ir Bu­bių pi­lia­kal­niai na­tū­ra­lūs, eg­zis­ta­vę iš anks­čiau, o li­kę pi­lia­kal­niai, grei­čiau­siai, – su­pil­ti, t.y. dirb­ti­nės kil­mės.

Tuo įsi­ti­kin­ti ne­sun­ku – rei­kia ar­cheo­lo­gams vie­ną iš šių pi­lia­kal­nių rim­tai pa­ka­si­nė­ti – že­mės sluoks­niai at­skleis, ar tai na­tū­ra­li kal­va ar dirb­ti­nė. Lie­tu­vo­je yra dau­gy­bė le­gen­dų, ku­rio­se pa­sa­ko­ja­ma apie dirb­ti­niu bū­du – ar tai mil­ži­nų, ar ka­rių – su­pil­tus kal­nus (pi­lia­kal­nius).

Sau­lės žie­do pi­lių sis­te­mos pa­skir­tis

1. Žval­gy­bi­nė. Žie­di­nės sis­te­mos pi­lys iš­si­dės­to ra­tu. Va­di­na­si, nuo tų pi­lių bokš­tų pa­to­gu ste­bė­ti apy­lin­kes. Kiek to­li ga­li­ma ma­ty­ti nuo tų pi­lių? Ar­cheo­lo­gai iš­ma­ta­vo, kad tų pi­lia­kal­nių šlai­tų aukš­tis toks: Bu­bių – 14 m, Jur­gai­čių – 8 m, Lu­po­nių – 9 m, Nor­man­čių – 7 m, Sau­gi­nių – 8 m, Ra­mu­lė­nų – 8 m, Sal­du­vės – 15 m. Ka­dan­gi Že­mės pla­ne­ta yra tai­syk­lin­ga, 12,742 tūkst. km skers­mens (su 40 km pa­klai­da) sfe­ra, tai po ne­su­dė­tin­gų ma­te­ma­ti­nių skai­čia­vi­mų (pri­si­mi­nę, kad lies­ti­nė ap­skri­ti­mui su­da­ro sta­tų kam­pą spin­du­liui) nu­sta­to­me, kiek to­li ga­li­ma ma­ty­ti nuo nag­ri­nė­ja­mų pi­lių.

Prie nu­ro­dy­tų šlai­tų pri­dė­ję 3 m sie­nai (kad prie­šas ne­per­lip­tų) gau­na­me, kad ma­to­mu­mo nuo­to­lis nuo Bu­bių pi­lies – 14,7 km, Jur­gai­čių – 11,3 km, Sal­du­vės – 15,1 km, Sau­gi­nių – 11,8 km, Ra­mu­lė­nų – 11,8 km. Ma­to­me, kad nuo Šiau­lių že­mės val­do­vo Sal­du­vės pi­lies, esan­čios 3 km at­stu­mu nuo po­li­nio žie­di­nės pi­lių sis­te­mos cent­ro, bu­vo ma­to­mos li­ku­sios žie­di­nės sis­te­mos pi­lys – va­di­na­si, jas už­puo­lus, val­do­vas apie tai grei­tai su­ži­no­da­vo.

Ats­tu­mai tarp gre­ti­mų pi­lių to­kie: Luponiai–Jurgaičiai = 14 km, Jurgaičiai–Ramulėnai = 16,3 km, Ramulėnai–Normančiai = 18 km, Normančiai–Bubiai = 14,4 km, Bubiai–Sauginiai = 4 km, Sauginiai–Luponiai = 13,1 km.

Tai­gi, ma­to­me, kad vi­sa Sau­lės žie­do pi­lių sis­te­mos kont­ro­liuo­ja­ma te­ri­to­ri­ja bu­vo ste­bi­ma žval­gų nuo pi­lių bokš­tų – die­nos me­tu prie­šui įsi­verž­ti į Šiau­lių že­mę ir lik­ti ne­pas­te­bė­tam pra­ktiš­kai ne­bu­vo šan­sų.

Iš­va­dos:

Li­vo­ni­jos or­di­no ka­riuo­me­nė Šiau­lių že­mė­je bu­vo pa­ste­bė­ta lai­ku – apie tai, grei­čiau­siai sig­na­li­niu lau­žu ant pa­ste­bė­ju­sios pi­lies au­ku­ro, bu­vo pra­neš­ta že­mės val­do­vui Sal­du­vės pi­ly­je.

Šiau­lių že­mių Sau­lės žie­do me­di­nių pi­lių gy­ny­bi­nė sis­te­ma kont­ro­lia­vo 36,11 % sa­vo te­ri­to­ri­jos; prie­šai tu­rė­jo 14,61 % pro­gų jo­je ap­tik­ti žmo­nių gy­ven­vie­tę ir tik 7,12 % pro­gų ją ne­bau­džia­mi api­plėš­ti die­nos me­tu. Nak­tį pi­lių žval­gai kont­ro­lia­vo tik 1,45 % te­ri­to­ri­jos, o prie­šai tu­rė­jo vos vie­ną ga­li­my­bę iš šim­to sėk­min­gai api­plėš­ti žmo­nių gy­ven­vie­tę.

„Vy­tis“ tar­pu­ka­ry­je

2. Puo­la­mo­ji. Vie­no­das še­šių pi­lių nu­to­li­mas nuo bend­ro cent­ro pi­lių sis­te­mos kū­rė­jams bu­vo la­bai svar­bus. O tai tam­pa svar­bu tik tuo at­ve­ju, jei po­li­nis cent­ras ap­skri­ti­mo vi­du­je yra ka­ri­nių bū­rių, su­telk­tų žie­do me­di­nė­se pi­ly­se, grei­to su­si­bū­ri­mo vie­ta.

Ko­dėl ta vie­ta nė­ra prie cent­ri­nio, šiuo at­ve­ju Sal­du­vės pi­lia­kal­nio? Paaiš­ki­ni­mai ke­li. Pir­ma, pi­lia­kal­niai bu­vo ap­juos­ti na­tū­ra­lių gam­ti­nių ir dirb­ti­nių gy­ny­bos sis­te­mų, pvz., pel­kės, ir tai ap­sun­ki­na di­de­lių bū­rių ar ar­mi­jų su­si­tel­ki­mą to­kio­se vie­to­se.

Ant­ra, di­de­lėms ar­mi­joms su­telk­ti rei­ka­lin­gos ga­na di­de­lės ir ly­gios te­ri­to­ri­jos, o tai re­tai bū­na prie me­di­nių pi­lių.

Ir tre­čia, to­kie „grei­to rea­ga­vi­mo“ ka­ri­niai bū­riai bū­da­vo tel­kia­mi, kad nu­baus­tų ne­kvies­tus įsi­bro­vė­lius į gim­tą­sias že­mes. Taip bū­da­vo pra­ktiš­kai rea­li­zuo­ja­ma lie­tu­vių ka­ri­nė „spor­to“ ša­ka, ku­ri va­di­na­ma „Vy­tis“.

Ap­tar­to­se še­šio­se išo­ri­nė­se pi­ly­se ir vi­di­nė­je Sal­du­vės pi­ly­je ne­sun­kiai ga­lė­jo bu­dė­ti nuo 50 iki 100 pa­si­ren­gu­sių ka­rių. Va­di­na­si, su­si­bū­ri­mo vie­to­je su­si­da­ry­tų nuo 350 iki 700 ka­rių bū­rys. O tai anais lai­kais bu­vo ga­na di­de­lė jė­ga, ga­lin­ti su­nai­kin­ti ne­kvies­tus plė­ši­kiš­kus ne­di­de­lius bū­rius.

Pas­te­bė­jus prie­šą, grei­čiau­siai bū­da­vo už­de­ga­ma sig­na­li­nė ug­nis išo­ri­nio žie­do ar­ti­miau­sio­je pi­ly­je. Po to sig­na­las pa­kar­to­ja­mas cent­ri­nė­je Sal­du­vės pi­ly­je ir pra­si­dė­da­vo ka­ri­nio bū­rio tel­ki­mas ap­skri­ti­mo cent­ro-po­lio vie­to­je.

Kad ka­riuo­me­nė telk­tų­si ope­ra­ty­viau, ga­lė­jo bū­ti pa­ruoš­ti ge­ri ke­liai iš cent­ro į žie­do pi­lia­kal­nius. Bū­nant to­je cent­ri­nė­je vie­to­je ga­li at­ro­dy­ti, kad tie ke­liai su­da­ro sau­lės spin­du­lius. To­dėl na­tū­ra­lu tą vie­tą va­din­ti Sau­le (nors vie­nas spin­du­lys ei­na per Rė­ky­vos eže­rą – jis ga­lė­jo bū­ti pa­va­duo­ja­mas ki­tais ke­liais, nes per Nor­man­čių, Rė­ky­vos eže­ro pa­kraš­tį, Jur­gai­čių ir Si­dab­rės pi­lis ei­na tiks­li ma­te­ma­ti­nė tie­sė). Iš ki­tos pu­sės, žie­do ap­skri­ti­mas ar­ba ra­tas se­no­se kul­tū­ro­se bu­vo ne­gin­či­ja­mas Sau­lės (die­vo) sim­bo­lis. Tai kar­tu paaiš­ki­na, ko­dėl Šiau­lių že­mė va­din­ta Sau­lės var­du.

Spin­du­li­nė pi­lių sis­te­ma

Aki­vaiz­du, kad vie­ti­nių pa­jė­gų įveik­ti įsi­ver­žu­siai dau­gia­tūks­tan­ti­nei Li­vo­ni­jos or­di­no ar­mi­jai neuž­te­ko, to­dėl ir ge­ne­ra­li­nio mū­šio iš kar­to ne­bu­vo. Bu­vo tel­kia­mos gre­ti­mų Lie­tu­vos že­mių pa­jė­gos.

Ar ga­li­ma „su­sek­ti“, kaip tai vy­ko? Taip, ga­li­ma. Tam tiks­lui pa­si­tar­na­vo ant­ro­ji, net ga­lin­ges­nė už pir­mą­ją, Šiau­lių že­mės pi­lių sis­te­ma – (ant­ros) Sau­lės spin­du­li­nė pi­lių sis­te­ma. Ji taip pa­va­din­ta, nes sa­vo pa­vi­da­lu at­spin­di spin­du­liuo­jan­čią sau­lę. Ją su­da­ro cent­ri­nė Sal­du­vės pi­lis ir per ją ei­nan­čios 7 ma­te­ma­tiš­kai ne­prie­kaiš­tin­gos su 3 % pa­klai­da tie­sės, ant ku­rių sto­vi 3 ar 4 me­di­nės re­gio­no pi­lys.

Tie­sių per pi­lis tie­su­mas vėl bu­vo iš­tir­tas ma­te­ma­tiš­kai, pa­si­nau­jo­jant pi­lių LKS koor­di­na­tė­mis – ma­te­ma­ti­nis tiks­lu­mas ver­čia ža­vė­tis to­li­mais mū­sų pro­tė­viais. To­je pi­lių sis­te­mo­je nuo Sal­du­vės ei­na 13 spin­du­lių į gre­ti­mas re­gio­no pi­lis.

Ma­te­ma­ti­nis spin­du­lių su pi­li­mis tiks­lu­mas ne­lei­džia jų lai­ky­ti at­si­tik­ti­nai su­si­da­riu­sio­mis (vėl tu­rė­jo bū­ti pa­gal pla­ną pi­la­mos ati­tin­ka­mos pi­lių kal­vos). Grei­čiau­siai tai sig­na­li­nės sis­te­mos tarp re­gio­no že­mių da­lis. Jei tos sis­te­mos pa­grin­das yra už­deg­tas lau­žas, tai aki­vaiz­du, kad jis ne­bus ma­to­mas, pa­vyz­džiui, už 40 ar 80 km (Ža­ga­rė I–Salduvė–Kudiniai kaip tik su­da­ro 80 km at­kar­pą).

Va­di­na­si, lau­žo sig­na­las tu­ri bū­ti dub­liuo­ja­mas ant tar­pi­nių tie­sę for­muo­jan­čių pi­lių. Tą dub­lia­vi­mą ga­lė­jo kar­to­ti ant tie­sės esan­tys tar­pi­niai me­di­niai bokš­tai, ku­rie, aki­vaiz­du, neiš­li­ko iki šių die­nų.

Ant cent­ri­nės Sal­du­vės pi­lies ga­lė­jo bū­ti prie­tai­sas, fik­suo­jan­tis ma­to­mų de­gan­čių lau­žų ant pi­lių re­gio­ni­nę pri­klau­so­my­bę. Dub­liuo­jan­čios informacijos–laužo sis­te­ma eg­zis­ta­vo tarp Sal­du­vės ir ry­tų že­mių (Aukš­tai­čiai ar Upy­tės že­mė), tarp Sal­du­vės ir va­ka­rų že­mių (da­bar­ti­nių Kur­šė­nų ke­le­tas pi­lių ir to­liau esan­tis Pa­pi­lės pi­lių due­tas), tarp Sal­du­vės ir piet­va­ka­rių že­mių (cent­ri­nė Že­mai­ti­ja), tarp Sal­du­vės ir pie­ti­nių že­mių (be ati­tin­ka­mų pi­lių čia ga­lė­jo pa­si­tar­nau­ti ir Du­by­sos upė). Aki­vaiz­du, kad ši sis­te­ma eg­zis­ta­vo ir tarp Šiau­lių ir Žiem­ga­lių že­mių, bet šiems ta­pus Li­vo­ni­jos są­jun­gi­nin­kais, tu­rė­jo bū­ti ne­be­nau­do­ja­ma.

Spin­du­liuo­jan­čios Sau­lės pi­lių sis­te­ma

Že­mė­la­pis su­da­ry­tas au­to­riaus

Prie­tai­sas, ku­riuo nau­do­da­mie­si se­no­vės lie­tu­vių ma­ti­nin­kai ga­lė­jo „iš­dė­lio­ti“ me­di­nes pi­lis Šiau­lių že­mė­je, yra „gro­ma“. Tai – se­no­vės ro­mė­nų ma­ta­vi­mo prie­tai­sas, ne­su­dė­tin­gos konst­ruk­ci­jos, bet la­bai efek­ty­vus įvai­riuo­se že­mės ma­ta­vi­muo­se.

„Gro­ma“ – se­no­vės ro­mė­nų ma­ta­vi­mo prie­tai­sas, ku­riuo nau­do­jan­tis bu­vo ga­li­ma „iš­dė­lio­ti“ Šiau­lių že­mės pi­lis pa­gal no­ri­mą pla­ną

Ge­ne­ra­li­nis mū­šis

Prie­šas bu­vo pa­ste­bė­tas, su gre­ti­mo­mis Lie­tu­vos že­mė­mis su­si­siek­ta, ka­ri­niai bū­riai at­vyks­ta – li­ko ap­tar­ti pa­čio mū­šio ei­gą. Pa­si­ro­do, Sau­lės mū­šis bu­vo ti­piš­kas per­se­kio­ji­mo tak­ti­kos mū­šis. Li­vo­ni­jos kro­ni­ko­se yra už­fik­suo­ti 7 lie­tu­vių tai­ky­tos per­se­kio­ji­mo tak­ti­kos at­ve­jai: 1208 m. prie pa­sie­nio; 1236 m. Sau­lės mū­šy­je; 1278 m. prie Aše­ra­dės; 1298 m. prie Trey­de­ros, kai lie­tu­viai su­si­jun­gė su ry­gie­čiais; 1347 m. per įsi­ver­ži­mą į Sem­bą; 1348 m. per Strė­vos mū­šį; 1375 m., kai kry­žiuo­čiai įsi­ver­žė į Vai­gu­vos že­mę. Iš tų mū­šių ap­ra­šy­mų su­ži­no­me, kad „Vy­ties“ ka­ri­nė tak­ti­ka api­ma:

ge­rą sig­na­li­nę sis­te­mą tarp pi­lių;

ge­rą že­mių sau­go­ji­mą per ste­bė­ji­mo bokš­tus ant pi­lių ir ke­lių sar­gy­bi­nių dė­ka;

cent­ra­li­zuo­tą va­do­va­vi­mą, ku­ris pa­de­da su­telk­ti pa­kan­ka­mas ka­ri­nes pa­jė­gas no­ri­mo­je vie­to­je;

per­se­kio­da­mi bė­gan­tį prie­šą, lie­tu­viai lei­džia ži­no­ti, kad jis yra per­se­kio­ja­mas, tuo jam kel­da­mi siau­bą ir jį de­mo­ra­li­zuo­da­mi;

ge­ne­ra­li­nį mū­šį lie­tu­viai pra­de­da iš anks­to nu­ma­ty­to­je, prie­šui ne­pa­lan­kiau­sio­je vie­to­je prie upės, daž­niau­siai sa­vo že­mių pa­ri­by­je, pul­da­mi prie­šą iš vi­sų pu­sių.

Da­bar jau vis­kas aiš­ku, kaip vy­ko Sau­lės mū­šis. Ar jis ga­lė­jo vyk­ti mū­šio ofi­cia­lio­je vie­to­je ties da­bar­ti­niu Jau­niū­nų kai­mu Jo­niš­kio raj.? Vie­ta vi­siš­kai ga­lė­jo bū­ti Šiau­lių že­mės pa­ri­bys, upė yra – tai­gi, pa­ten­kin­tos ge­ne­ra­li­niam mū­šiui bū­ti­nos są­ly­gos. Tru­pu­tį trik­do di­de­lis at­stu­mas iki tos vie­tos nuo Šiau­lių mies­to. Ta­čiau ki­to įžy­maus Aše­ra­dės mū­šio pa­vyz­dys, ka­da 1279 m. lie­tu­viai vi­jo­si nuo Ker­na­vės apy­lin­kių iki Dau­gu­vos upės (tai­gi, ga­na to­li) prie Aše­ra­dės ir ten įvy­ko ge­ne­ra­li­nis mū­šis, ro­do, kad prie Jau­niū­nų ga­lė­jo vyk­ti Sau­lės mū­šis.

Sau­lės mū­šis. Dail. A Kry­kas

Sau­lės mū­šio vie­ta ties Jau­niū­nais, Jo­niš­kio ra­jo­nas

Sau­lės žie­do pi­lių sis­te­mos Žvaigž­dė. Že­mė­la­pis su­da­ry­tas au­to­riaus.

„Vy­tis“ tar­pu­ka­ry­je.

„Gro­ma“ – se­no­vės ro­mė­nų ma­ta­vi­mo prie­tai­sas, ku­riuo nau­do­jan­tis bu­vo ga­li­ma „iš­dė­lio­ti“ Šiau­lių že­mės pi­lis pa­gal no­ri­mą pla­ną.