
Naujausios
Čekijos studentai savanorystei pasirinko Lietuvą
Savanoriška veikla tarp Čekijos studentų – gana populiari. Tačiau savanoriauti Lietuvoje renkasi retas. Mediciną Prahos universitete studijuojantis Michael Vacha ryžosi vykti savanoriauti į Lietuvą, nes rekomendavo po Baltijos šalis keliavę jo draugai.
Michael ir dar viena čekė Anita Karova dvi savaites darbavosi stovykloje Tytuvėnų regioniniame parke.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ir iš Čekijos gydytojai emigruoja
Trečius metus mediciną Prahos universitete studijuojantis Michael Vacha kiekvieną vasarą dalyvauja savanorių stovyklose. Šiemet su kitais savanoriais dirbo Tytuvėnų regioniniame parke. Savaitę gyveno Šiluvoje, antrą savaitę – Tytuvėnuose.
Nors Lietuva savanorystei nėra labai populiarus kraštas, Michael džiaugiasi, kad atvyko būtent čia. Nebūtų pamatęs tokių gražių, unikalių miškų ir tiek daug gandrų vienoje vietoje.
Būsimam gydytojui įdomu susipažinti su kitų šalių socialiniu gyvenimu. Vaikinas sako atradęs daug Čekijos ir Lietuvos panašumų. Pavyzdžiui, studentas ir Lietuvoje, ir Čekijoje gali pragyventi už 300 eurų per mėnesį. Aukštosios mokyklos skiriasi tik tuo, jog įstojus į valstybinį universitetą Čekijoje nereikia mokėti už mokslą. Mokamos studijos tik privačiuose universitetuose. Tačiau manoma, jog studijų kokybė geresnė valstybiniuose universitetuose.
Į valstybinius universitetus įstoti nelengva. Pavyzdžiui, tais metais, kai Michael stojo studijuoti medicinos, į šią specialybę pateko tik 10 procentų pateikusių prašymus abiturientų.
Medicina – tarp Čekijos jaunimo labai populiari specialybė. Į kitus fakultetus mažesni konkursai.
Mediciną jaunimas noriai studijuoja todėl, kad baigus studijas lengva gauti darbą ir palyginti gana didelis startinis atlyginimas. Pradedantis gydytojas į rankas gauna apie 800 eurų per mėnesį. „Už tokį atlyginimą galima patenkinti visus pagrindinius savo poreikius, – pasakoja Michael. – Privačiose klinikose atlyginimas dar didesnis.“
Nepaisant to, dalis jaunų gydytojų emigruoja į Vokietiją, nes ten jiems pasiūlomos dar geresnės sąlygos. Dėl to gydytojų kai kuriose Čekijos vietovėse vis dar trūksta.
Į kaimyninę Vokietiją emigruoja ir kitų specialybių atstovų, nors Čekijos ekonomika pastaruoju metu labai sparčiai auga ir nedarbo lygis – vienas iš mažiausių Europoje. Žinoma, emigracijos mastas nėra toks didelis kaip Lietuvoje.
Michael gimė ir augo Prahoje. Jo tėvai dirba didelėse bendrovėse. Vaikinas gyvena pas tėvus, todėl nepatiria jokių materialinių nepriteklių. Apskritai Čekijos jaunimas stengiasi kuo ilgiau gyventi pas tėvus ir taupyti būstui ar kitiems ateities poreikiams. Šeimas kuria būdami maždaug trisdešimties metų.
Iš kitų miestų į Prahą atvažiavę studentai dažniausiai nuomojasi butus. Kai kurie gyvena bendrabutyje. Studentui bendrabutis kainuoja apie 100 eurų per mėnesį. Maistui ir pramogoms reikia dar apie poros šimtų.
Anita norėtų grįžti į gimtinę
Anita Karova iš Horovice miesto Čekijoje savanoriauti pradėjo dar besimokydama mokykloje. Jau pabuvojo Vokietijoje ir Belgijoje. Lietuva – trečioji šalis, kurioje mergina savanoriauja.
Anita – būsimoji logopedė. Tačiau dar svajoja baigti ir psichologijos studijas. Jos mama – pradinių klasių mokytoja. Giminėje labai daug mokytojų. Tėvas dirba vadovaujamą darbą.
Finansinių problemų Anitai nekyla. Ji studijuoja Brno mieste, kuris už 250 kilometrų nuo jos gimtinės. Gyvena studentų bendrabutyje. Kambariu dalijasi su dar viena mergina, o patogumais – su trimis studentėmis, nes gyvena kambarių blokuose.
Anita pasakoja, jog jai pasisekė patekti į gerą bendrabutį. Ne visi universiteto bendrabučiai – geri. Nors kaina visur ta pati – 100 eurų per mėnesį. Todėl daugelis bendraamžių mieliau nuomojasi kambarius butuose. Juose gyventi patogiau ir pigiau, nes butą, paprastai nuomojasi keli studentai.
Kadangi Anita gyvena toli nuo universiteto, ji gauna maždaug šimto eurų paramą per metus kelionės išlaidoms.
Baigusi bakalauro studijas Anita galėtų dirbti tik logopedės asistente. Kai turės magistro diplomą, galėtų dirbti logopede darželiuose ir mokyklose.
Tačiau jeigu norėtų padėti suaugusiesiems, dirbti ligoninėje, jai tektų pasimokyti dar porą metų.
Kai turės diplomą, mergina grįš į savo gimtąjį Horovice miestelį. Jis dydžiu panašus į Tytuvėnus, yra 7 000 gyventojų. Čia yra mokykla, kurioje lavinami specialiųjų poreikių turintys vaikai.
Mokytojai Čekijoje nėra patenkinti atlyginimais. Nuolat kalbama, kad atlyginimai – per maži. Aukštą kvalifikaciją ir didelę patirtį turintis mokytojas gauna apie 700 eurų į rankas.
Grįžusi gimtinėn Anita kurį laiką dar galėtų pagyventi pas tėvus. Paskui galbūt imtų paskolą ir nusipirktų savo būstą. Banko paskolų būstui sąlygos, pasak merginos, Čekijoje – gana palankios. Todėl daugelis jaunų žmonių būstą mieliau perka negu nuomojasi.
Juolab kad Čekijoje susiklosčiusi tradicija, jog tėvai finansiškai prisideda, kai suaugę vaikai perka savo būstą. Kartais užleidžia savąjį, o patys perka kitą.
Lietuvoje Anitai labiausiai patiko tai, kad mūsų krašto žmonės puoselėja savo tautines tradicijas. Mūsų tauta merginai pasirodė artima ir savo istorija, nes išsilaisvino iš sovietinės okupacijos.
Autorės nuotr.
KONKURENCIJA: Michael Vacha įveikė dešimties pretendentų į vieną vietą konkursą, kad galėtų studijuoti mediciną.
GRĮŽIMAS: Brno universiteto studentė Anita Karova, baigusi studijas Brno universitete ketina grįžti dirbti į gimtąjį Horovice miestelį.