Metų rinkimai

"Me­tų at­ra­di­mas" no­mi­nan­tė – Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nės bib­lio­te­ki­nin­kė ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Ri­ta Vens­kū­nie­nė. Gru­pė bir­žie­čių džiau­gia­si, jog Ri­ta pa­dė­jo iš nau­jo at­ras­ti Li­kė­nus, pa­ver­tu­si Li­kė­nų par­ką ir mi­ne­ra­li­nio van­dens biu­ve­tę pa­trauk­liu kul­tū­ros ži­di­niu.

Rita Venskūnienė  „Biržiečių žodžiui“ kalbėjo: "Tik­rai la­bai ne­ti­kė­tas siū­ly­mas no­mi­na­ci­jai "Me­tų at­ra­di­mas". At­nau­jin­ta biu­ve­tė dir­ba jau 6 me­tus, trau­kia žmo­nes, me­no ko­lek­ty­vus, dai­li­nin­kus, fo­tog­ra­fus, kul­tū­ros žmo­nes, nes ji yra la­bai gra­žia­me Li­kė­nų par­ke. Šiais me­tais iš­kil­min­gai bu­vo pa­mi­nė­tas biu­ve­tės 50 me­tis. Li­kė­nuo­se vi­sa­da vy­ko ren­gi­niai – bu­vu­sių ir esa­mų li­go­ni­nės va­do­vų pla­nuo­se ir dar­buo­se – kad li­go­ni­nės pa­cien­tai bū­tų užim­ti po pro­ce­dū­rų, ga­lė­tų lan­ky­ti kon­cer­tus, pa­ro­das. Li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos idė­ja – pro­jek­tas "Me­nas gy­do", pri­trau­kian­tis įvai­rių me­no ša­kų at­li­kė­jus. Aš esu tik tar­nau­to­jas, ku­ris su­gal­vo­ja, ko­kius ko­lek­ty­vus, įdo­mius žmo­nes pa­si­kvies­ti, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, įvai­rias edu­ka­ci­jas pa­cien­tams. Mes esa­me gy­dy­mo įstai­ga, ne kul­tū­ros cent­ras, bet sten­gia­mės, kad biu­ve­tė­je žmo­nės ne tik at­si­ger­tų mi­ne­ra­li­nio van­dens, bet, at­ke­lia­vę iš ki­tų mies­tų, su­si­pa­žin­tų su Li­kė­nais, jų is­to­ri­ja, su Bir­žų kraš­tu.

Biu­ve­tė – ma­žy­tis tu­riz­mo ir kul­tū­ros cent­riu­kas. Li­go­ni­nės po­li­ti­ką – bū­ti at­vi­ra įstai­ga vi­suo­me­nei, ver­ti­nu la­bai tei­gia­mai, nes čia vi­sa­da pil­na žmo­nių, žmo­nės tie­siog pa­siil­gę ra­my­bės, gam­tos, šal­ti­nio čiur­le­ni­mo, va­žiuo­ja pa­bū­ti, pa­kvė­puo­ti gry­nu oru. Li­kė­nai – vi­sų mū­sų džiaugs­mas, pa­si­di­džia­vi­mas, kaž­ka­da pa­va­din­tas Šiau­rės Lie­tu­vos Dei­man­tu – tik rei­kia juos my­lė­ti, po­pu­lia­rin­ti, iš­sau­go­ti. Tik­rai no­ri­si, kad čia žmo­nės lan­ky­tų­si, svei­ka­tin­tų­si, pa­klau­sy­tų pui­kios mu­zi­kos, lan­ky­tų pa­ro­das.

Pir­mie­ji pas mus pra­dė­jo kon­cer­tuo­ti Bir­žų Vla­do Ja­ku­bė­no mu­zi­kos mo­kyk­los moks­lei­viai, mo­kyk­los Dai­lės sky­rius daž­nai eks­po­nuo­ja ke­ra­mi­kos pa­ro­das. Tai – mo­kyk­los di­rek­to­rės Ra­mu­tės Pet­ro­ny­tės idė­ja. Vie­ni ko­lek­ty­vai pa­tys pa­si­siū­lo, ki­tiems skam­bi­nu ir siū­lau čia at­va­žiuo­ti ir pa­do­va­no­ti li­go­niams sa­vo ta­len­tą. Pa­vyz­džiui, skam­bi­nu at­li­kė­jai No­me­dai ir siū­lau už kon­cer­tą 100 Kar­mos taš­kų ir ji­nai su­tin­ka, o po kon­cer­to, kai plo­ja vi­sa sa­lė, ji sa­ko aš ga­vau dau­giau ne­gu pa­ti at­ve­žiau, štai kaip mes gy­ve­na­me.

Da­bar Li­kė­nuo­se gy­do­si pa­cien­tas Vyd­man­tas, ku­ris kiek­vie­nais me­tais Li­kė­nams pa­do­va­no­ja po fo­to­pa­ro­dą, šie­met jo dro­bė­se gra­žuo­lis Li­kė­nų par­kas. Ren­gi­niai vyks­ta ne tik biu­ve­tė­je, bet ir kor­pu­suo­se, nes yra sun­kiai ju­dan­čių li­go­nių, yra kop­ly­tė­lė, li­go­nius lan­ko Pa­bir­žės kle­bo­nas K. Bal­sys. Li­kė­nų žmo­nės yra la­bai ge­ri. Kai kon­cer­tuo­ja vai­ku­čiai, Au­gu­tė su drau­gė­mis pri­ke­pa vi­so­kių ska­nu­my­nų, Va­le­ri­ja at­ne­ša na­mi­nį sū­rį. Ren­gi­nių šiais me­tais bu­vo tik­rai ne­ma­žai ir la­bai įvai­rių, už tai be ga­lo dė­kin­ga vi­siems, kas pri­si­dė­jo, kon­cer­ta­vo, kas pie­šė, lip­dė, kar­pė su mū­sų li­go­niu­kais. Man pa­čiai pa­ts įsi­min­ti­niau­sias bu­vo ma­ža­sis dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos fes­ti­va­lis "Li­kė­nų vers­mės", skir­tas mū­sų poe­tui P. Dre­vi­niui. Tai bu­vo ma­no di­džiau­sia sva­jo­nė, su­kvies­ti bar­dus, poe­tus ir tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti, tik la­bai ge­rų drau­gų, at­li­kė­jų, įgar­sin­to­jų dė­ka, nes biu­dže­tas bu­vo nu­li­nis. Ma­nau, kad svar­biau­sia yra idė­ja, ku­ria pa­ts tu­ri la­bai, la­bai ti­kė­ti, ta­da ta idė­ja už­krės­ti ki­tus. To­kie ren­gi­niai iš­lie­ka il­gam, net da­bar pri­si­me­nu fes­ti­va­lio dva­sią, ber­žų kva­pą, liū­tį, žmo­nių vei­dus.

Li­kė­nuo­se vi­sa­da pa­liks pu­sę ma­no šir­dies, ki­ta pu­sė – Tė­viš­kė­je, Nau­sė­džiuo­se. Kal­bant apie atei­tį, ji to­kia tra­pi ir ne­nus­pė­ja­ma, jos neiš­bur­si ir ne­su­gal­vo­si, o mes pa­tys esa­me la­bai lai­ki­ni. Tik no­ri­si pa­lin­kė­ti, kad neiš­nyk­tų kul­tū­ra, ren­gi­niai, kul­tū­ros žmo­nės, nes ša­lis be kul­tū­ros – ša­lis be atei­ties.Te­gul žmo­nės tu­ri my­li­mas vie­tas pa­si­vaikš­čio­ti, tu­ri sa­vo my­li­mus me­džius, iš ku­rių pa­si­sem­tų stip­ry­bės, te­gul kiek­vie­nas at­ran­da ga­li­my­bę iš­reikš­ti sa­ve, pa­ro­dy­ti sa­vo ge­bė­ji­mus, ar atei­ti pa­pras­čiau­siai pa­si­šne­ku­čiuo­ti. Te­gul tas žmo­gus, ne­šan­tis kad ir ma­žą kul­tū­ros švie­se­lę, bū­tų dau­giau ver­ti­na­mas, ma­to­mas, ger­bia­mas. Ta­da bus ma­žiau bam­ban­čių ir kei­kian­čių vi­sas val­džias ir sa­vo Tė­vy­nės na­mus. Gra­žaus Šven­čių lau­ki­mo vi­siems, ge­ru­mo ir vil­ties".

"Bend­ruo­me­niš­kiau­sia šei­ma": Ri­ta ir Vir­gi­ni­jus BIE­LIA­KAI iš Šu­kio­nių. Šiai no­mi­na­ci­jai šei­mą pa­siū­lė šu­kio­nie­tė Vil­ma Šul­nie­nė ir bir­žie­tė Jū­ra­tė Rat­ni­kie­nė.

Vil­ma ir Jū­ra­tė pa­sa­ko­ja: Bie­lia­kai - drau­giš­ka šei­ma, jiems rū­pi, kaip gy­ve­na kai­mai ir vi­sa Lie­tu­va. Ri­ta – Šu­kio­nių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, o jos šei­ma – pa­spir­tis or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius ir veik­las. Ri­ta sten­gia­si pa­si­rū­pin­ti kai­mo ir bend­ruo­me­nės ge­ro­ve ir apie tai in­for­muo­ja gy­ven­to­jus (ke­lias, van­den­tie­kio bokš­tas). Šu­kio­nių ren­gi­niuo­se Vir­gis ir vi­rė­jas, ir fo­tog­ra­fas. Sū­nūs Žy­gi­man­tas ir Min­dau­gas daž­nai "dir­ba" vai­ruo­to­jais, kai rei­kia pa­vež­ti sen­jo­rus į ge­gu­ži­nes pa­mal­das, at­lai­dus kop­ly­tė­lė­je, ren­gi­nį. Žy­gi­man­tas mėgs­ta me­džio dar­bus, tad me­džio dir­bi­niai ir jų re­mon­tas – jo ark­liu­kas. Šei­ma ne­gai­li sa­vo lai­ko, at­sto­vau­ja kai­mą ir bend­ruo­me­nę įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se ir ak­ci­jo­se. Min­dau­gas pui­kus tri­jų sū­nų tė­vas, ku­rio šei­ma nuo ma­žens pra­ti­na­ma bū­ti bend­ruo­me­niš­ka."

– Na, jei ne šei­mos pa­lai­ky­mas ir pa­gal­ba, ne­ga­lė­čiau bū­ti bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke, – "Bir­žie­čių žo­džiui" pri­pa­žįs­ta Ri­ta Bie­lia­kie­nė. Ir pri­du­ria: Vy­ras Vir­gi­ni­jus fo­tog­ra­fuo­ja, fil­muo­ja ren­gi­nius, pa­ve­ža, nu­per­ka, pa­ska­ti­na. Pa­re­mon­tuo­ja, pri­su­ka, tik jo dė­ka bend­ruo­me­nei mal­koms pa­sto­gė pa­sta­ty­ta. Tech­ni­ką, ra­kan­dus sko­li­na. Sū­nus Min­dau­gas su pa­vė­žė­ji­mu vi­sad pa­de­da, jam ne­sun­ku mo­ja­von, į ren­gi­nius vi­są ge­gu­žę mal­di­nin­kus su­ve­žiot. 2017 m. pa­va­sa­rį pa­ra­šus su­rin­ko dėl ke­lio as­fal­ta­vi­mo. Sū­nus Žy­gi­man­tas vi­sa­da de­ši­nio­ji ran­ka iš­ma­nio­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis nau­do­jan­tis. Vi­sa­da pa­de­da ga­mi­nant de­ko­ra­ci­jas – kar­tu sce­ną puo­šia­me, Va­bal­nin­ko eg­lu­tės šven­tei nykš­tu­kų na­me­lį sta­to­me... šven­tėms su­ve­ny­rus ku­ria­me. Mar­ti Ri­ta kant­riai kur ga­li pa­de­da, pri­si­tai­ko. Min­dau­go no­rus vi­sur da­ly­vau­ti pa­lai­ko. Še­šu­ras My­ko­las be dar­bo ne­nu­sė­di, sek­ma­die­niais šei­my­nykš­čius sa­vo kep­to­mis ban­de­lė­mis, py­ra­gais le­pi­na. Daž­nai šu­kio­nie­čių šven­tė­se da­ly­vau­ja, sa­vo Mie­liū­nų ir­gi ne­pa­lie­ka be dė­me­sio. Va­bal­nin­ko bend­ruo­me­nės na­muo­se pa­ro­do­je jo ša­li­kai megz­ti grėb­liu gal dar iki šiol te­bes­to­vi...

Šei­mo­je šven­čia­me tik Kū­čias, Ka­lė­das. Bū­na anū­kų tor­ta­die­niai. Gim­ta­die­nių be­veik ne­šven­čiam.

– Net ne­bes­ma­gu, kai už­ve­dėt, ne­be­ga­liu su­stot... Mū­sų abu sū­nūs – krau­jo do­no­rai, da­vę krau­jo dau­giau nei 20 kar­tų. Čia jau nuo ma­no pu­sės do­no­rų di­nas­ti­ja – ma­no ma­ma bu­vo do­no­rė, aš – do­no­rė, o da­bar – sū­nūs, – pa­sa­ko­ja Ri­ta Bie­lia­kie­nė, Šu­kio­nių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, Lie­tu­vos ūki­nin­kių drau­gi­jos Šu­kio­nių sky­riaus pir­mi­nin­kė.

Pra­šo­me kan­di­da­tus siū­ly­ti tel.: 8 616 53704, 8 670 98794, 8 671 02754, už­su­ki­te į Bir­žie­čių žo­džio" re­dak­ci­ją, ra­šy­ki­te el. pa­štu redaktorius@birzietis.lt, ar "Bir­žie­čių žo­džio" "fa­ce­book" pa­sky­ro­je.