Pakruojietė – kandidatė į Rusijos literatūrinę premiją

Pak­ruo­jie­tė – kan­di­da­tė į Ru­si­jos li­te­ra­tū­ri­nę pre­mi­ją

Pak­ruo­jie­tė Na­dia Glie­bie­nė ne­se­niai su­lau­kė ži­nios, kad ta­po Ru­si­jos na­cio­na­li­nės pre­mi­jos „Me­tų poe­tas“ no­mi­nan­te. Tarp­tau­ti­nio ru­sų kal­ba ra­šan­čių li­te­ra­tų klu­bo „Sti­hi.ru“ in­ter­ne­ti­nės na­rės N. Glie­bie­nės kan­di­da­tū­rą pri­sta­tė ei­lė­raš­čius ver­ti­nę or­ga­ni­za­ci­nio ko­mi­te­to na­riai.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Sėk­mę lė­mė pub­li­ka­ci­jos in­ter­ne­te

Į Pak­ruo­jį at­ke­lia­vo N. Glie­bie­nės no­mi­na­ci­ją pa­tvir­ti­nan­tis dip­lo­mas bei ofi­cia­lus or­ga­ni­za­ci­nio pre­mi­jos ko­mi­te­to laiš­kas. Tai pat – do­va­na au­to­rei, pen­ki eg­zemp­lio­riai al­ma­na­cho „Poet go­da. 2015“, ku­ria­me spaus­di­na­mi vi­sų kan­di­da­tų į pre­mi­ją ei­lė­raš­čiai. Pak­ruo­jie­tė kon­ku­ruo­ja su dau­giau nei še­šias­de­šim­čia ei­liuo­to­jų iš vi­so pa­sau­lio.

„Li­te­ra­tū­ros ži­no­vų žiu­ri iš vi­sų pre­ten­den­tų iš­rinks tris nu­ga­lė­to­jus. Lau­rea­tus pa­skelbs ko­vo ant­ro­je pu­sė­je. Kad ga­lė­čiau bū­ti tarp jų – nė­ra šan­sų: pre­mi­jai pri­sta­ty­ta daug la­bai ta­len­tin­gų au­to­rių. Di­de­lė sėk­mė jau tai, kad su­ri­zi­ka­vu­si pa­teik­ti at­ran­kai sa­vo kū­ry­bą, bu­vau pa­ste­bė­ta tarp šim­tų ki­tų pre­ten­den­tų“, – sa­kė li­te­ra­tė.

Iš Uk­rai­nos ki­lu­si N. Glie­bie­nė sa­vo ei­lė­raš­čius skel­bia sve­tai­nė­je www.sti­hi.ru, yra tarp­tau­ti­nio li­te­ra­tų klu­bo na­rė. Pak­ruo­jie­tė pa­tiks­li­na – in­ter­ne­ti­nė na­rė, nes ne­tu­ri ga­li­my­bių va­ži­nė­ti į klu­bo su­si­ti­ki­mus Ru­si­jo­je. O in­ter­ne­te bend­rau­ja su pul­ku bend­ra­min­čių, skai­to ir ver­ti­na vie­ni ki­tų ei­les.

Anot Na­dios (do­ku­men­tuo­se įra­šy­tu pil­nu sa­vo var­du pa­kruo­jie­tė pri­si­sta­ty­ti ne­mėgs­ta), sve­tai­nė­je lan­ko­si ir ei­les skel­bia tūks­tan­čiai kū­rė­jų iš vi­so pa­sau­lio. Kai ku­rie pri­si­sta­to tik in­ter­ne­ti­niais sla­py­var­džiais.

Im­tis plunks­nos ska­ti­na jaus­mai

Pri­sis­ta­ty­da­ma kan­di­da­tų į pre­mi­ją at­ran­kos ko­mi­si­jai, N. Glie­bie­nė ra­šė: „Ma­nau, kad poe­zi­ja – žmo­gaus sie­los iš­raiš­ka, siu­že­tus per­tei­kian­ti pa­gal sa­vo pa­sau­lė­jau­tą. Ra­šau pir­muo­ju as­me­niu, bet tai ne­reiš­kia, kad apie sa­ve. Ne­rei­kia ta­pa­tin­ti au­to­riaus su li­te­ra­tū­ri­niu he­ro­ju­mi. Aš – ki­to­kia. Mėgs­tu poe­zi­ją, dai­lę, mu­zi­ką ir lais­vę“.

Na­dia nuo vai­kys­tės bu­vo lin­ku­si į me­nus – įvai­riais ga­bu­mais ap­do­va­no­ta mer­gai­tė mo­kė­si ir mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ir vai­kų dai­lės mo­kyk­los gra­fi­kos sky­riu­je.

Na­dia sa­ko ra­šan­ti tuo­met, kai jau­čia­si ar­ba la­bai blo­gai, ar­ba pui­kiai. Nes nor­ma­li bū­se­na ei­les kur­ti ne­tin­ka­ma. Nau­jo ei­lė­raš­čio idė­ja daž­niau­siai at­si­ran­da nak­ti­mis, rei­kia kel­tis ir jį už­ra­šy­ti. To­kie kū­ri­niai pa­kruo­jie­tei – pa­tys nuo­šir­džiau­si, tik­riau­si.

„Pir­mą­jį ei­lė­raš­tį vai­kys­tė­je ir pa­ra­šiau to­dėl, kad bu­vo blo­ga. Su­sir­gau, il­gai gu­lė­jau li­go­ni­nė­je. O už pa­la­tos lan­go – pa­va­sa­ris vi­su gra­žu­mu“, – pri­si­me­na li­te­ra­tė.

Tuo­met Na­diai bu­vo dvy­li­ka. Po pir­mo­jo ei­lė­raš­čio at­si­ra­do ki­ti. Mer­gai­tė ėmė da­ly­vau­ti vai­kų kū­ry­bos kon­kur­suo­se, pel­nė ap­do­va­no­ji­mų. Me­tams bė­gant, Na­dios ei­lės spaus­din­tos tiek jos gim­to­jo Ži­to­mi­ro, tiek Uk­rai­nos vai­kų ir jau­ni­mo pe­rio­di­ko­je.

N. Glie­bie­nė skai­čiuo­ja, kad yra pa­ra­šiu­si jau gal tūks­tan­tį ei­lė­raš­čių. Ne­be vi­sų teks­tus tu­ri – da­lis pa­do­va­no­ta žmo­nėms, ku­riems ei­lės ir bu­vo skir­tos.

Prieš de­šimt­me­tį, jau gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je, N. Glie­bie­nė iš­lei­do pir­mą­ją sa­vo rink­ti­nę „Ty­los pa­slap­tis“ ("Tai­na ti­ši­ny"). Kny­go­je iš­spaus­din­tuo­se ei­lė­raš­čiuo­se kar­to­jo­si tė­vy­nės, mo­ti­nos il­ge­sio mo­ty­vai.

„Daug pir­mo­jo rin­ki­nio ei­lė­raš­čių bu­vo pa­ra­šy­ta mi­rus ma­mai, pa­skui – tė­ve­liui. Už­tat ir jų nuo­tai­ka liūd­na. Da­bar ruo­šiuo­si iš­leis­ti dar vie­ną kny­gą, ku­rio­je bus ir ei­lė­raš­čių, ir pro­zos“, – sa­ko li­te­ra­tė.

Į Pak­ruo­jį at­ve­dė mei­lė

Bai­gu­si vi­du­ri­nius moks­lus, Na­dia dir­bo Ži­to­mi­ro po­lik­li­ni­ko­je ad­mi­nist­ra­to­re. Čia ir su­si­pa­ži­no su pa­kruo­jie­čiu Ri­man­tu, atė­ju­siu tvar­ky­ti do­ku­men­tų. Jau­nas vy­ras bu­vo at­va­žia­vęs į Uk­rai­ną dirb­ti. Pa­žin­tis ne­tru­kus pe­rau­go į gi­les­nius jaus­mus. Na­dia ir Ri­man­tas su­si­tuo­kė, ku­rį lai­ką gy­ve­no Ži­to­mi­re.

1997-ai­siais šei­ma par­va­žia­vo į Ri­man­to tė­viš­kę Pak­ruo­jį. Na­dia pri­si­me­na pir­mas die­nas vy­ro gim­ti­nė­je bu­vus ne­leng­vas – ap­lin­ki­niai ne­kal­bė­jo ru­siš­kai, o ji pa­ti dar ne­mo­kė­jo lie­tu­viš­kai. Ta­čiau no­ras bend­rau­ti pa­da­rė sa­vo – Na­dia be jo­kių spe­cia­lių kur­sų per pu­sant­rų me­tų iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą. Kal­bė­jo įmai­šy­da­ma uk­rai­nie­tiš­kų ar ru­siš­kų žo­džių. Ir juo­kia­si, pri­si­min­da­ma, ko­kių po­kštų pri­da­ry­da­vo, pa­var­to­ju­si ne­tin­ka­mą lie­tu­viš­ką žo­dį.

Sa­va­ran­kiš­kai iš­mok­ti lais­vai lie­tu­viš­kai skai­ty­ti mo­te­riai pri­rei­kė pen­ke­rių me­tų.

„Net ne­ži­nau, kaip dė­ko­ti sa­vo bend­ra­dar­bėms Klo­vai­nių ke­ra­mi­kos ce­che – jos bu­vo pa­čios ge­riau­sios ma­no lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos“, – sa­ko Na­dia.

Pak­ruo­jy­je N. Glie­bie­nė la­biau­siai ži­no­ma kaip ta­py­to­ja mė­gė­ja, pa­veiks­lus eks­po­nuo­jan­ti ir Lie­tu­vo­je, ir Run­da­lė­je (Lat­vi­ja), da­ly­vau­jan­ti me­ni­nin­kų ren­gi­niuo­se.

„Prieš ke­le­tą me­tų Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­re pa­ma­čiau dai­lės stu­di­jos lan­ky­to­jų pa­ro­dą, ir dū­šio­je vėl su­vir­pė­jo no­ras pieš­ti. Pad­rą­sin­ta stu­di­jos va­do­vės Lai­mu­tės Ve­lič­kie­nės, sė­dau prie mol­ber­to. O kai kul­tū­ros cent­re su­si­kū­rė mo­te­rų vo­ka­li­nis an­samb­lis – dai­na­vau ja­me. Kur tik ne­su da­ly­va­vu­si“, – šyp­so­si Na­dia.

No­rė­tų dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės

Pak­ruo­jie­tė skai­čiuo­ja, jog di­džio­ji jos gy­ve­ni­mo da­lis pra­bė­go Lie­tu­vo­je, per be­veik du de­šimt­me­čius ta­pu­sio­je ant­ra tė­vy­ne. Nors ir su tik­rą­ja tė­vy­ne Na­dios ry­šys ne­nut­rū­kęs – Uk­rai­no­je lan­ko ne tik gi­mi­nai­čius, bet ir pri­si­de­da prie Ži­to­mi­ro kraš­tie­čių veik­los.

„Man gir­dint, ne­ga­li­ma blo­gai kal­bė­ti nei apie Lie­tu­vą, nei apie Uk­rai­ną – šo­ku į akis“, – sa­ko pa­kruo­jie­tė.

N. Glie­bie­nė – Uk­rai­nos pi­lie­tė, tu­rin­ti nuo­la­ti­nį lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Pak­ruo­jie­tė Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės ne­sie­kė, ne­no­rė­da­ma at­si­sa­ky­ti gim­to­sios. Ta­čiau mie­lai tu­rė­tų dvi­gu­bą, tiek Uk­rai­nos, tiek Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, jei to­kią ga­li­my­bę įsta­ty­mai su­teik­tų ne tik išim­ti­niams žmo­nėms.

Au­to­rės nuo­tr.

TA­LEN­TAI: Ne vie­nu ta­len­tu ap­do­va­no­ta Na­dia Glie­bie­nė Pak­ruo­jy­je la­biau­siai ži­no­ma kaip ta­py­to­ja.

PAT­VIR­TI­NI­MAS: Iš Ru­si­jos at­ke­lia­vo dip­lo­mas, pa­tvir­ti­nan­tis pa­kruo­jie­tės no­mi­na­ci­ją ir pre­ten­den­tų į šį ap­do­va­no­ji­mą kū­ry­bos al­ma­na­chas.