
Naujausios
Saulių Sondeckį prisimena tarsi geriausią draugą
Vakar netekome žymaus muziko, Nacionalinės premijos laureato profesoriaus Sauliaus Sondeckio, Šiaulių miesto garbės piliečio. Jis mirė Vilniuje, eidamas 88 metus. Gimęs Šiauliuose, nuoširdžiai mylėjo gimtąjį miestą, buvo jo patriotas ir ambasadorius. Pats yra džiaugęsis, jog čia turi ne vieną „savo komandą“. Šiauliečiai, kultūros žmonės bendravimą su S. Sondeckiu vadina gyvenimo dovana.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Pažinti tokį žmogų – dovana
„Kam teko su profesoriumi Sauliumi Sondeckiu bendrauti, jautė didžiulę jo šilumą, erudiciją, inteligentiškumą, – sako Remigijus Adomaitis, Šiaulių dainavimo mokyklos ir „Dagilėlio“ choro vadovas. – Tai didžiulė netektis – tokių žmonių mažai yra išlikusių Lietuvoje. Labai gaila, kai jie išeina.“
Būtent „Dagilėlio“ chorą ir jo vadovą maestro S. Sondeckis laikė viena iš „savo komandų“. Jo iniciatyva „Dagilėlis“ koncertavo Sankt Peterburgo Ermitaže.
„Tas koncertas – neišdildomas įspūdis ir istorinis įrašas, – teigia R. Adomaitis. – Kad galėjome dalyvauti prestižiniame tarptautiniame festivalyje ir koncertuoti su S. Sondeckio vadovaujamu Ermitažo orkestru „Camerata Sankt Peterburg“ – tai buvo didžiulė dovana ne tik mūsų kolektyvui, Šiauliams, bet ir Lietuvai.“
„Dagilėlis“ buvo pirmasis kolektyvas iš Lietuvos, koncertavęs Ermitažo Herbų salėje – vienoje geriausių Rusijos koncertų salių.
Maestro pats inicijavo bendradarbiavimą su „Dagilėliu“, išgirdęs jo koncertus Šiauliuose.
„Daug bendrų koncertų turėjome, – prisimena choro vadovas. – Kai tik galėdavo, ateidavo į mūsų koncertus Vilniuje. Visada rasdavo žodį, kuris paskatindavo kažką naujo kūryboje atrasti. Buvo didelis žmogus, o bendraujant atrodė, kad esi geriausias jo draugas. Paskutinį kartą užsukęs pas jį į namus gavau dovanų kompaktinę plokštelę su jo vadovaujamo orkestro įrašu Berlyno Herberto fon Karajano konkurse, kuriame laimėjo pirmąją vietą.“
R. Adomaitis pabrėžia, jog S. Sondeckis save vadino „tikru šiauliečiu“.
„Jo požiūris į Šiaulius, į gimtajį miestą buvo ir išliks išskirtinis, – sako „Dagilėlio“ vadovas. – Sunku atrasti dar vieną tokio lygio šiaulietį, kuris tiek dėmesio skirtų savo gimtajam miestui. Ne epizodiškai, o nuolat jausdavome jo dėmesį. Galimybė tokį žmogų pažinti – didžiulė gyvenimo dovana.“
S. Sondeckį prisimena ir kaip puikų pedagogą.
„Kaip magnetas traukė vaikus, sugebėdavo sužadinti domėjimąsi įvariausiais dalykais – išsižioję jo klausydavosi per repeticijas, – sako R. Adomaitis. – Ir jam buvo malonu bendrauti su „dagilėliais“. Sakydavo, kad jų akys ir jį uždega.“
Tas repeticijas prisimena ne tik kaip muzikines, bet ir kaip gyvenimo meistriškumo pamokas.
Maestro buvo išskirtinis dirigentas.
„Skyrė dėmesį menkiausioms detalėms ir turėjo labai gerą visumos pojūtį, – teigia R. Adomaitis – Netgi toms detalėms, kurios yra tarp eilučių, kurios natomis neparašytos. Natos – muzikos užrašymo būdas, bet pati muzika yra tarp natų. Sugebėjimas pajausti ir perduoti klausytojui užkoduotą medžiagą kūrinyje – ne kiekvienam duotas. Maestro S. Sondeckis tai puikai sugebėdavo“.
„Sondeckių šeima buvo atradimas Šiauliams“
„Tai didelė netektis Lietuvos kultūrai ir Šiauliams“, – sako Raimundas Balza, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius.
Jis pabrėžia, jog Sondeckių šeimos vardas susijęs su Šiaulių istorija.
S. Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis tarpukariu buvo miesto burmistras. Vienas iškiliausių to laikmečio burmistrų, kėlęs miestą iš griuvėsių po Pirmojo pasaulinio karo. Jo laikmečiu tvarkyta miesto centrinė dalis, tiesti šaligatviai, vandentiekis, pastatyta daug visuomeninių pastatų.
S. Sondeckis daug tėvo archyvo yra dovanojęs muziejui.
„Mūsų bendradarbiavimas buvo labai tamprus, – prisimena R. Balza. – Jis manė, jog tėvo archyvas turi būti saugomas „Aušros“ muziejuje, kurį tėvas rėmė, finansavo ekspozicijas.“
S. Sondeckis ne kartą yra pasakojęs, jog šeimoje buvo kultūrinė tradicija, „kultas“ – tėvai kas savaitę vesdavo į „Aušros“ muziejų žiūrėti ekspozicijų. Šiuolaikinė muziejaus veikla jam taip pat buvo įdomi.
„Kviesdavome į muziejaus renginius, dalyvaudavo mūsų parodų atidarymuose, – sako R. Balza. – Kai negalėdavo atvykti, visada atsakydavo laišku. Įspūdį darė ranka ant gero popieriaus rašyti laiškai, kokie dabar neberašomi. Paskutinį kartą lankėsi mūsų parodoje, kurią pernai liepą surengėme Vilniuje. Ant suoliuko susėdę dar pusvalandį kalbėjomės.“
„Jo įtaka Šiaulių kultūrai labai didelė, daug prisidėjo prie miesto kultūrinio gyvenimo ir skleidė gerą žinią apie Šiaulius, – sako muziejaus direktorius. – Šviesi ir tauri asmenybė, buvo tikras Šiaulių patriotas ir vienas iš Šiaulių ambasadorių sostinėje, aktyviai dalyvavo Vilniaus šiauliečių klubo veikloje.“
Jo žodžiais, pati Sondeckių šeima buvo „didžiulis atradimas Šiauliams“.
„Buvo mums atrama“
„Esu iš tų Lietuvos mokytojų, kurie su profesoriumi artimai bendravome. Dažnai matėmės, tarėmės", – sako Nijolė Prascevičienė, smuiko mokytoja ekspertė, ugdanti talentus Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje ir 1-ojoje muzikos mokykloje.
Susitikdavo ir jo namuose Vilniuje. Profesoriaus svečiai buvo ir jos mokiniai, ne kartą jam ir namuose yra groję.
„Sąmoningai vaikus veždavau, kad pabendrautų su didingu žmogumi, muziku, aukščiausios kultūros inteligentu, – pabrėžia mokytoja. – Tas bendravimas išlieka kaip dovana ateičiai. Man tai buvo žmogus, į kurį galima atsiremti, pasitikrinti, ar taip dirbi, aptardavome, kuria linkme suka muzikinis gyvenimas. Jis ne tik Lietuvos muzikas – buvo pripažintas ir pasaulyje. Didelio žmogaus netekome.“
N. Prascevičienės žodžiais, profesorius siekė, jog vaikai mylėtų klasikinę muziką ir nepasiduotų tuštybėms.
„Vis manęs klausdavo, ar dar yra, kas nori muziką groti? Tuo stebėjosi, – dalijasi mokytoja. – Šiaulius garbino kaip smuiko sostinę.“
Kai S. Sondeckis buvo priverstas trauktis iš aktyvios koncertinės veiklos Lietuvoje, Kultūros ministerijai panaikinus jo vadovaujamą Lietuvos kamerinį orkestrą, N. Prascevičienei kilo „tylaus protesto“ idėja.
„Sugalvojau, jog reikia Šiauliuose organizuoti tarptautinį aukšto lygio Sauliaus Sondeckio vardo smuikininkų ir violončelininkų konkursą, – prisimena mokytoja. – Jis ilgai prieštaravo, kad būtų pavadintas jo vardu. Sakė, kaip galima, kol gyvas esu. Džiaugiuosi, kad įtikinau, jog dėl vaikų reikia tai padaryti, kurie turi jį pažinti. Manau, jog kūrėjus turime pagerbti ir įvertinti, kol jie yra gyvi.“
Po to pats labai džiaugėsi tuo konkursu, kuris tapo tradicinis. Į jį suvažiuodavo ir po 200 jaunų atlikėjų. Pats maestro savaitę praleisdavo Šiauliuose, dalyvaudavo konkurso komisijoje.
„Dar visai neseniai su juo kalbėjomės, kad 2017 metais bus jau penktasis jubiliejinis konkursas. Sakė, būtinai turiu iki jo gyventi, tikėjosi dar pabūti“, – prisimena N. Prascevičienė.
Epocha traukiasi
Šiaulietis menotyrininkas, profesorius Vytenis Rimkus pažinojo Saulių Sondeckį nuo pauglystės. Abu mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. S. Sondeckio mama dėstė lietuvių kalbą, buvo ir V. Rimkaus mokytoja.
„Jaučiu, kad mano kartos epocha pamažu traukiasi, ir traukimasis paspartėjo, – sako V. Rimkus. – Neseniai išėjo architektas V. Nasvytis, dabar – S. Sondeckis. Labai netikėtai, dar rudenį matėmės Šiauliuose. Dar taip gražiai kalbėjomės – ne apie praeitį, apie šių dienų kultūros problematiką. Mūsų nuomonės visada sutapdavo.“
V. Rimkaus žodžiais, S. Sondeckis manė, jog, nepaisant visų problemų, Lietuvos muzikos kultūra yra aukšto lygio. Išgyvenęs tik, kad valdžia ne visada pastebi augančius talentus, jų neparemia.
„Pats buvo labai aktyvus šiuolaikinio meno žmogus, neturėjo praeities sindrominio vertinimo, nebuvo iš tų, kuriems atrodo, kad anksčiau buvo geriau, – teigia profesorius. – Jo požiūris buvo optimistinis, jeigu kritikavo, tai siūlė ir sprendimo būdus.“
Prisimena, jog S. Sondeckis Šiaulius laikė miestu, kuris nulėmė visą jo gyvenimą, todėl su džiaugsmu čia grįždavo.
„Jis iki pat paskutinės minutės buvo šiaulietis – ne vilnietis, – tvirtina ir V. Rimkus. – Vilniuje jis atstovavo Šiauliams, o už Lietuvos ribų – Lietuvai. Buvo vienas iš žymiausių jos kultūros veikėjų. Muzikologai dar įvertins jo indėlį, o šiauliečių uždavinys – įamžinti jo atminimą.“
Keli faktai iš Sauliaus SONDECKIO biografijos
Gimė 1928 m. spalio 11 d. Šiauliuose, Lietuvos politinio veikėjo Jackaus Sondeckio-Sondos ir Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojos Rozalijos Sondeckienės sūnus. Žurnalisto Sauliaus, smuikininko Pauliaus ir violončelininko Vytauto Sondeckio tėvas.
Profesorius, Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas, dirigentas, Lietuvos muzikų draugijos garbės narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir V laipsnio ordinų kavalierius. 1955–1986 m. – M. K. Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestro vadovas, 1959–1987 m. – Konservatorijos Styginių instrumentų katedros vedėjas.
1960 m. savo iniciatyva įkūrė Lietuvos kamerinį orkestrą. 1971 m. įteikta valstybinė premija. 1976 m. jo vadovaujamas orkestras laimėjo I vietą tarptautiniame Berlyno jaunimo orkestrų konkurse. 1999 m. Sauliui Sondeckiui Šiaulių universitetas suteikė Garbės daktaro vardą.
Prof. S. Sondeckis su M. K. Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestru pelnė aukso medalį tarptautiniame H. fon Karajano fondo konkurse (1976). Su jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu kameriniu orkestru koncertavo pasaulio garsenybės M. Rostropovičius, J. Francas, N. Gutman, G. Kremeris, D. Geringas, J. Bašmetas ir kiti. Dirigavo Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Šveicarijos filharmonijų orkestrams.
Daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir svarbių šalies kultūros renginių idėjos autorius bei globėjas. 2000 m. prof. S. Sondeckis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.
Šiaulių miesto garbės piliečio vardas suteiktas 2000 metais.
Pagal Šiaulių miesto savivaldybės inf.
NETEKTIS: Lietuvos legendinio muziko, dirigento, profesoriaus Saulius Sondeckio netektis ypač skaudi šiauliečiams.
Sauliaus Sondeckio mintys iš „Šiaulių krašto“ publikacijų
Savos „futbolo komandos
„Nuo vaikystės valgau „Rūtos“ fabriko saldainius – mamai neleisdavau jokių kitų pirkti, tik „Rūtos“. Jos savininkas Antanas Gricevičius buvo tėvų draugas. Per Kalėdas ir Velykas visada mums atsiųsdavo didžiulę dėžę saldumynų. Todėl man „Rūta“ – lyg mano futbolo komanda. Kiek Šiauliuose dar tokių „komandų“?
Pirmiausia Menų gimnazija, kuriai suteikė mano vardą. Tai – mano Alma Mater. Jos pradžia – muzikos mokykla, kurią 1939 metais pradėjau lankyti, kai ji buvo perkelta į Šiaulius iš Klaipėdos.
Gražių pasiekimų dabar turi ši mokykla. Džiaugiuosi, kad čia ir mažų vaikučių atsirado.
Kiek gerų muzikos mokytojų yra Šiauliuose – Marytė Markevičienė, Nijolė Prascevičienė – jų išugdyti akordeonistai, smuikininkai garsina Lietuvą.
Berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus Adomaitis – aukščiausios tarptautinės klasės pedagogas.
Šiaulių universitetas parodė man tokią garbę ir iškėlė pirmuoju garbės daktaru. O tai ir meno židinys – kiek rengia parodų ir koncertų! Universitetas užima svarbią vietą kultūros gyvenime. Jis turi likti ir išlikti, garsinti Šiaulius.
Daug gražių dalykų daroma Šiauliuose. Džiaugiuosi, kad matau vėl auksu padengtą „Šaulio“ skulptūrą, kurią kūrė buvęs šiaulietis Stanislovas Kuzma.“
Patriotizmas – iš tėvo, iš šeimos
„Patriotizmas ir meilė Šiauliams ne iš dangaus nukrito – mano tėvas Jackus Sondeckis toks buvo. Jis tik penkerius metus buvo miesto burmistru, bet visą amžių rinkdavo po trupinėlį viską apie Šiaulius. Didžiulius segtuvus informacijos, laikraščių iškarpų buvo sukaupęs. Beveik 50 metų – nuo 1944 iki 1989 metų – praleido emigracijoje, o Šiauliai jam buvo viskas.
Tėvui būnant burmistru Šiauliuose ir šaligatviai, ir vandentiekio,ir kanalizacijos tinklai pradėti kloti. Tėvas dėl to išsikvietė iš Vilniaus geriausią specialistą, inžinierių Steponą Kairį, Nepriklausomybės akto signatarą, buvusį Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtinį, tuometinį Socialdemokratų partijos pirmininką.
S. Kairys nurodė tas vietas, iš kur vandenį reikia rinkti.
Tėvo rūpesčiu buvo pastatyta ir Vinco Kudirkos mokykla – pirmoji Nepriklausomybės laikų mokykla. Simboliška, kad būtent joje įsikūrė iš Klaipėdos vokiečių išvaryta muzikos mokykla.
Esu labai dėkingas, kad prie Savivaldybės pakabinta tėvo atminimo lenta. Širdį glosto ir dėl to, kad tas pastatas buvo tėvo nuosavybė.
Kai Antanas Smetona partijas uždarė, tėvas ir kiti socialdemokratai išsidalijo partijos turtą ir naudojo jį labdaros tikslais. Liaudies namai buvo socialdemokratų turtas, atiteko tėvui, ir jis už tą pastatą visus mokesčius mokėjo.
Šiandien turiu visus dokumentus, kad tai tėvo nuosavybė, bet jie simboliškai padovanoti miestui. Niekada neprašiau, kad grąžintų – iš mano pusės būtų nesąžininga pretenduoti.
„Aušros“ muziejus, kurio lankymas mūsų šeimoje buvo lyg kultas – tėvai kas sekmadienį vesdavo, visus eksponatus mintinai žinojome, Juliaus Janonio gimnazija – Berniukų gimnazija, kurioje mokiausi, Dvaro gatvė, kurioje gyvenome – visa tai mano Šiauliai, mano kūnas. O tėvo sodintas ąžuoliukas ir šiandien auga Prisikėlimo aikštėje.“
Meilė miestui
„Man atrodo, kad šiauliečiai turi įgimtą patriotizmo jausmą ir turi, į ką orientuotis. Į tokius šviesuolius, kaip profesorius Vytenis Rimkus, advokatė Gražbylė Venclauskaitė.
G. Venclauskaitė, kai po karo mūsų šeimai buvo labai sunku, neprašoma skyrė mano seseriai stipendiją, kad galėtų baigti universitetą. Iki šiol esame jai už tai dėkingi.“
Jautrus kultūros ir valstybės likimui
Vilniuje veikė bendrija „Šiauliečių klubas“, vienijanti buvusius šiauliečius. Šios bendrijos valdybos pirmininkas buvo profesorius S. Sondeckis. Bendrija laišku kreipėsi į kultūros ministrą, Kultūros paveldo departamento direktorę, kitas institucijas, kad būtų išsaugotas Šiaulių valstybinio dramos teatro fasadas. Siekė jį apsaugoti nuo „euroremonto“ (plastikinių durų ir kt.), nesityčioti iš teatro projekto autorių – buvusio Vilniaus dailės akademijos architektūros katedros vedėjo Stasio Kudoko ir architekto, 1922 – 1930 metais Šiauliuose dirbusio statybos skyriaus vedėju, Karolio Reisono kūrybinio darbo.
Profesoriui buvo neramu, kad keičiant fasadą, keičiasi Šiaulių senamiesčio veidas: „Juk Šiauliai tiek nedaug beturi paveldo pastatų, kad dar gadintų tai, ką turime... Kam to reikia? Šiauliams atstovaujantis vaizdas sugadintas. Labai gaila“
***
Maestro Saulius Sondeckis niekada netylėjo, kėlė viešumon korupcijos faktus, o protesto vardan net pats save buvo pasmerkęs kultūrinei tremčiai. Jam skaudėjo ir dėl iššvaistomų valstybės lėšų, ir dėl nebranginamų jaunų talentų.
„Tai tautos tragedija. Kalba, kad kultūrai visada mažai pinigų. O kas patikrino, kaip tie skirti pinigai buvo išnaudoti. Aš apie tai seniai kalbėjau, bet kaip į sieną. Sakiau, tai taip paprasta – patikrinkit Filharmonijoje, kiek mokama Lietuvos atlikėjams ir kokius honorarus iš biudžeto lėšų gauna užsienio gastrolieriai. Valstybės kontrolė patikrino. Žinot, koks santykis? Vienas prie 45. Įsigilinkite į tuos skaičius ir suprasite, kaip skaudžiai skriaudžiami Lietuvos menininkai.“
Skandalingas projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ neprasprūdo pro maestro akis, jis pats prisidėjo rengiant Europos kultūros sostinės programą Graikijoje, Patros mieste.
„Dalyvavau penkiose Europos kultūros sostinėse: Bergene, Krokuvoje, Salonikuose, Lisabonoje ir Patroje. Turiu patirties, galėjau pakonsultuoti, duoti idėjų, pasiūlymų, turiu pažinčių, galėjau pritraukti į programą žymiausių atlikėjų ir, tikiuosi, ne už patį aukščiausią honorarą. Manote, mano patirties kam nors prireikė?
(...) Parduoda viską tie niekšeliai. Vilnius tampa Europos kultūros sostine, o jie drįsta pinigus kimšti į kišenę, sunaikinti tokią poziciją, tokią garbę...“
***
Maestro mokėjo džiaugtis kūrybingais žmonėmis: „Yra tiek nuostabių dalykų Lietuvos kultūros padangėje. Jais galima būtų didžiuotis. Kad ir jūsų „Dagilėlis“. Ar apie jį skaitėte didžiulių straipsnių nacionalinėje spaudoje? O J. Janonio gimnazijoje kiek yra šviesių mokinių. Jie man padovanojo savo kūrybos leidinį. Skaičiau, ir negalėjau atsistebėti jų talentu ir intelektu. Ar jie paskelbti pavyzdžiu jaunimui?
Lietuvoje yra visiškai iškreipta kultūrinės hierarchijos piramidė, kurios apačioje ieškokime rostropovičių, o viršuje spindi Zvonkė.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.
„Dagilėlio“ dainavimo mokyklos nuotr.
PAMOKOS: Remigijus Adomaitis, berniukų ir jaunuolių choro vadovas, sako, jog iš profesoriaus Sauliaus Sondeckio gavo ne tik muzikines, bet ir gyvenimo meistriškumo pamokas.
POZICIJA: Nijolė Prascevičienė, smuiko mokytoja ekspertė, inicijavo Šiauliuose tarptautinį Sauliaus Sondeckio vardo smuikininkų ir violončelininkų konkursą, kai Maestro pateko į valdžios nemalonę ir jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras buvo panaikintas.
BENDRAMINČIAI: Profesorius Vytenis Rimkus pažinojo Saulių Sondeckį nuo jaunų dienų ir laikė savo draugu: „Dar visai neseniai susitikę Šiauliuose kalbėjomės – ne apie praeitį, apie šių dienų problematiką. Man su juo ginčytis neteko, nuomonės sutapdavo.“
VERTINIMAS: Istorikas Raimundas Balza, „Aušros“ muziejaus direktorius, pabrėžia Sauliaus Sondeckio ir jo tėvų šeimos sąsajas su Šiauliais: „Sondeckiai – tai miesto istorija.“
ŽENKLAS: Šiauliuose Sauliaus Sondeckio vardas 2010 metais suteiktas konservatorijai.
Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
ISTORIJA: Saulius Sondeckis su sūnumis Vytautu (kairėje) ir Pauliumi (dešinėje) bei violončelininku ir dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi 1993-iaisiais metais.
Kęstučio Jankausko (ELTA) nuotr.
ŠVENTĖ: Saulius Sondeckis Moksleivių dainų šventėje 1987-aisiais metais.