
Naujausios
Ministrai be solidumo, valstybė – be tvarkos
Regina MUSNECKIENĖ
Sveikatos apsaugos ministrė prisišnekėjo. Viešai prieš televizijos kameras prisipažino davusi kyšį medikams. Žinoma, dar tuomet, kai nebuvo sveikatos ministrė ir, matyt, jau tuomet, kai nebuvo Vaiko teisių kontrolierė. Iš valstybinio lygmens ponios chirurgas kyšio, tikriausiai, būtų neėmęs.
Apie kyšius medikams kalba visi, kas netingi ir beveik visi, kurie bent kartą atsidūrė ligoninėje. Kalba pensininkė, kuriai gaila ir saldainių dėžutei išleistų pinigėlių. Kalba turtuoliai, už „pagerintas“ operacijas ar gydymą pakloję po kelis šimtus ar visą tūkstantį. Dejuoja inteligentai, kai, norėdami pasveikti, yra tiesiog priversti duoti kyšį.
Bet kad taip kalbėtų pati Sveikatos ministrė – neregėta, negirdėta! Ir dar viešoje erdvėje! Juk anie išvardinti žmogeliai apie kyšius kalba tik pašnibždomis, tarp giminių ir pažįstamų. Nes suvokia, jog kyšio davimas toks pat nusikaltimas kaip ir jo ėmimas.
Ministrė, kuri turėtų būti protingesnė ir už savo pavaldinius, o juo labiau už ligonius, atrodo, to nesuvokia. Nors iš profesijos yra teisininkė.
Kas patraukė pareigomis solidžią ponią už liežuvio? Turbūt euforija, mėgavimasis savo pareigomis, žemės po kojomis ir stogo virš galvos nejautimas... Taip saugiai pasijunta daugelis įkritę į patogias aukštų pareigų kėdes. Savo kūnu jie tas patogias kėdes užpildo. Bet jų kompetencijai reikėtų žymiai mažesnės kėdutės.
Ministrės prisipažinimas, kad davė kyšį gydytojui prilygsta oficialiam pripažinimui, kad sveikatos apsaugos sistema iš tikrųjų serga.
O gal tai paakinimas? Netiesioginis patarimas Lietuvos žmonėms? Aš daviau kyšį, ir jūs duokite.
Kokia liga serga Lietuvos sveikatos sistema? Ar yra diagnostinė aparatūra, kuri tiksliai įvardintų šitą ligą ir jos priežastį?
Mėgstama sakyti, jog gydytojai nedaug teuždirba. Tačiau pasigilinus į gydytojų atlyginimus, aiškėja, jog šios profesijos žmonės uždirba bene daugiausia iš visų inteligentų. Ir turi galimybių uždirbti. Gali budėti naktimis, dirbti ir ligoninėje, ir poliklinikoje. Už visas dirbtas valandas jiems užmokama.
Kitų profesijų inteligentai tokių galimybių neturi. Arba jiems už papildomai dirbtas valandas tiesiog nemokama. Savo laiką jie aukoja iš idėjos. Galiausiai tarp gydytojų skirtingai nei tarp kitų profesijų žmonių neįmanomas nedarbas.
Neseniai teko stebėti, kaip dirba garsus vienos iš didžiųjų šalies ligoninių gydytojas. Apie jį sklando legendos. Galbūt iš tiesų jis puikus, savo darbą išmanantis specialistas. Tačiau susidarė įspūdis, jog jo pasiekimais pasišildo daugybė vidutinių gabumų kolegų ir netgi slaugytojų.
Jauni, ko gero, nelabai talentingi daktariukai ir seselės būriais veda pas specialistą savo gimines, draugus, pažįstamus, pacientus. Kol tuos be eilės konsultuoja, ligoniai, užsiregistravę prieš tris mėnesius, laukia po kelias valandas. Kai kurie taip ir nesulaukia priėmimo. Turi ateiti po savaitės. Kartais ir dar nepatenka. O jei ir patenka, gydytojas jau būna pervargęs. Kyla abejonių, ar pakankamai įsigilina į sąžiningu keliu pas jį patekusio paciento situaciją.
Nežinau, ar tas profesorius ima kyšius. Bet tie jauni gydytojukai po vizito pas profesorių pasivesdavo į šoną atlydėtus pacientus „pasikalbėti“. Apie ką kalbėdavosi – galima tik spėlioti.
Prieš tai tame pačiame kabinete konsultavo kitas tos pačios srities specialistas, taip pat profesorius. Bet pas jį gerą pusvalandį iš viso nebuvo pacientų.
Todėl natūralu, jog ima kirbėti abejonės, ar tai nėra gerai organizuotas korupcijos tinklas. Paskleidi legendą apie stebuklingą daktarą, vedi pas jį pacientus ir imi kyšius.
Juk žvaigždes galima „padaryti“ ne tik iš dainininkų ir aktorių. Galima nulieti ir iš gydytojų.
Ir gali būti, jog tų žvaigždžių daugės. Juk artėja ketvirtasis ligoninių restruktūrizacijos etapas. Rajonuose bus mažinama skyrių. Kaimų ir mažų miestelių žmonės gydytis kai kurių ligų bus priversti važiuoti į didmiesčius. Ar gydytojai – žvaigždės ten tikrai nuoširdžiai juos apžiūrės? Juk daugelis vos sukrapštys pinigų kelionei, ką jau bekalbėti apie kyšį.
Per netrumpą gyvenimą teko matyti įvairiausių gydytojų. Buvo tokių, kurie šaukimu, susierzinimu parodydavo, kad reikia duoti kyšį. Iš man artimų žmonių gavę duoklę sušvelnindavo toną. Ligonis per akimirką jiems tapdavo mielesnis. Staiga nelikdavo eilių prie brangių diagnostikos aparatų. Tą pačią dieną buvo ištirtas.
Myriop pasmerktas artimasis, chirurgams įbrukęs pinigų, tapo operuojamu – ir, ačiū Dievui, jo gyvenimas pailgėjo dešimtmečiu.
Tačiau pavyko sutikti ir tikrų, savo darbui atsidavusių medikų, profesorių, kurie ir sudėtingas operacijas laikė savo kasdieniu darbu ir nė akimirką nedavė suprasti, jog reikia atsilyginti.
STT ardo kyšininkavimo tinklą šalies ligoninėse. Tik ar pavyks išardyti pacientų protuose užkoduotą mintį, jog gydytojui būtinai reikia duoti kyšį? Galbūt po kokių poros dešimtmečių?
Užaugo po 1990 metų gimusi karta, nesuprantanti, kodėl savo darbą už atlyginimą dirbantį mediką dar reikia papildomai „tepti“. Gal to nesupras ir jų bendraamžiai gydytojai?
Bet grįžkime nuo medicinos prie politikos.
Ar solidus atsistatydinimo pareiškimą premjerui įteikusios Sveikatos apsaugos ministrės paatviravimas apie kyšį viešojoje erdvėje? Ar solidžios Švietimo ir mokslo ministrės kalbos apie pasibučiavimus su savo vyru?
Kas vadovauja pačioms svarbiausioms mūsų gyvenimo sritims – švietimui ir sveikatos apsaugai? Ar galima kalbėti apie kompetenciją, jeigu nėra net elementaraus solidumo?
Juk žmonės ministrą ar kokios tarnybos vadovą įsivaizduoja kaip labai protingą, kultūringą, taktišką, puikiai išmanantį savo sritį, sąžiningą, geros reputacijos, solidžios elgsenos ir solidžios išvaizdos žmogų.
Deja, ministrus renka ne visi žmonės, netgi ne tų sričių, kuriems jie vadovaus, specialistai, o partijos.
Partijų bebaigiančioje išsivaikščioti Lietuvoje dar neįtikėtinai daug. Ir dar daugėja, nes visi nori būti lyderiais. Partijos dūsta dėl asmenybių stygiaus lyg žuvys be oro. Bet ministrų portfelių trokšta dar labiau negu oro. Todėl jį nešti duoda bet kam: kaimo mokyklos direktorei, šiokios tokios viršininkavimo patirties turinčiai valdininkei. Nesvarbu, kas jį neša. Svarbu, kad tai partijos portfelis, į kurį gali įsikibti daugybė išbadėjusių bendrapartiečių.
Į postą daugelis Lietuvos politikų žiūri ne kaip į atsakingą pareigą, o kaip į grobį. Ir dalijasi ne atsakomybe, o posto privalumais. Solidumui čia jau nebėra vietos.