Naujausios
Gilūs smurto pėdsakai
Loreta RIPSKYTĖ,
žurnalistė
Kai vyras į šulinį sumetė du mažus vaikus, pasipylė lavina kaltinimų socialiniams darbuotojams, vaiko teisių apsaugos specialistams. Ne ką mažiau priekaištų kliuvo ir baisią mirtį patyrusių berniuko ir mergaitės motinai.
Prabilta apie mirties bausmės grąžinimą. Bet smurtu slopinti smurtą – kaip ugnimi gesinti gaisrą. Svarbiau ugdyti sąmoningą visuomenę, kuri suvokia ir reaguoja kur kas anksčiau nei atimama gyvybė.
Dalis žmonių piktinosi, kodėl baisioje istorijoje neminima ji, moteris, turėjusi mažuosius uždengti savo krūtine, užtverti kelią, sustabdyti greičiausiai nuo abstinencijos priepuolio paklaikusį sugyventinį.
Kai kurie komentatoriai po internetinėje žiniasklaidoje pateiktais straipsniais bei socialiniuose tinkluose siūlė jai dalintis atsakomybe su nusikaltimą padariusiu vyru, būta net pasiūlymų pačią, neišsaugojusią mažųjų gyvybių, įmesti į tą patį šulinį.
Sakinys pradedamas, kodėl moteris nesustabdė smurto, o baigiamas raginimu prieš ją smurtauti. Kaip įmanomas toks paradoksas?
Ar teisinga kryptimi skrieja pasmailintos kaltinimų strėlės? Juk ne slėpynių žaisdama daugiavaikė mama išėjo iš namų. Ir ne pasivaikščioti šarmotais pievų takeliais. Vyras, su kuriuo mažuosius sugyveno, ją išvijo.
Ir turbūt ne pasaką pasekti norėdama moteris anksčiau buvo kvietusi policiją. Tikriausiai vistik norėdama teisėtais būdais apginti save ir vaikus.
Ar visada šeimos tikrintojai rasdavo idilę? Gal moteris nesiskųsdavo, nes tuo momentu jos pečių nedaužė kumščiai ir ji nenorėjo jų iš naujo pajusti, naiviai tikėdamasi, kad jau buvo paskutinis kartas. O gal net nesitikėdama, bet nesuvokdama, kad be mušančio vyro galėtų gyventi.
Kodėl? Nes galbūt niekas jai to nepasakė. Nei socialiniai darbuotojai, seniūnas, nei jos pačios mama, nei kaimynai. Nes nepaisant akcijų prieš smurtą, viešo kai kurių nukentėjusiųjų ir iš to užburto rato ištrūkusių moterų liudijimų, pakęsti besaikį alkoholio vartojimą ir kumščius daliai visuomenės išlieka norma.
Įtvirtinamas mąstymas, kad reikia kentėti, nes kiti taip daro, nes didelė kantrybė galbūt duos vaisių. Žinoma – duos, vieną kartą jau nebe mėlynių ant kojų ir rankų, bet sulaužytus kaulus ar pradurtą pilvą.
Galima nuspėti, kad šioje istorijoje glūdi gilūs smurto pėdsakai, siekiantys ne vieną kartą. Tačiau iš išorės jie buvo pastebėti tik tada, kai vaikai nuskriejo į šulinio gilumą.
Kur buvo kaltintojai visažiniai, kai moterį ujo, prieš ją kėlė kumščius, kai tikrinti važiavę socialiniai darbuotojai nieko blogo nerado?
Po tragedijos kaimo gyventojai jau prabyla apie vyro nestabilumą, muštą sugyventinę. Užsimenama, kad nusikaltimą padaręs vyras anksčiau buvo nukirtęs galvą šuniui. Netgi vaiko akivaizdoje. Kyla klausimas: jei šitaip buvo, jei tai kažkas matė, kodėl nekvietė policijos, kodėl žmogus nebuvo nubaustas? Kodėl aplinkinių toleruotas toks elgesys?
Iš baimės, kad patiems nekliūtų? Galimas dalykas, tai irgi viena iš priežasčių. Nuošaliame kaime gali tekti ilgai laukti atvykstant policijos pareigūnų.
Bet yra ir kitų priežasčių. Geriau apsimesti nieko nematančiu, užsidėti abejingumo kaukę, gal smurtautojas praeis pro šalį daužyti kito.
Nelemtas žmonių pakantumas ten, kur jo būti neturėtų. Tai – bendra visuomenės liga. Ja turbūt serga ir dalis socialinių darbuotojų ar policijos pareigūnų, iš tokios pat visuomenės atėjusių. Todėl jie irgi nemato ar nenori matyti galimos grėsmės ženklų. Nes pamačius juk reikės kažką daryti. O ką, jei aplinka palankesnė nieko nedarymui? Tai paranku smurto naudotojui.
Be to, kyla abejonių, ar apskritai kai kurie socialinį darbą atliekantys žmonės atpažįsta smurtą ir suvokia jo pasekmės. Likę du gyvi minėtos poros vaikai buvo priglausti dėdės namuose. Juose apsilankiusi vaiko teisių apsaugos specialistė žiniasklaidai teigė, kad mažyliai jaučiasi normaliai, jokių elgesio sutrikimų nepastebėta. Bet jie, matę tėvo elgesį ir brolio bei sesers žūtį, patyrė didžiulę traumą, jiems būtina psichologinė pagalba, apie kurią neužsimenama.
Keliose kartose įsigalėjusi tradicija fizinėmis bausmėmis auklėti vaikus, vyrui jėga kaip daiktą valdyti moterį negali pranykti staiga. Tai panašu į klimato pokyčius, kurie užsitęsia dešimtmečius. Bet nepakantumas smurtui ir smurtautojams pamažu turėtų ateiti. Pokyčiai pamažu vyksta.
Daugiau pasigirsta pasisakančiųjų prieš smurtą. Šiose gretose itin aktyvus jaunimas, ypač studijuojantis, skaitantis knygas, apsišvietęs ir mokantis diskutuoti, o ne kiloti kumščius. Tad tikimybė, kad iš liūno išbrisime, yra. Bendromis jėgomis.