Naujausios
Tėvas ir sūnus pripažinti geriausiais ūkininkais
Šiemet renkant geriausius Kelmės rajono ūkininkus dviguba sėkmė atėjo į kolainiškių ūkininkų Juozo ir Martyno Spudžių namus. Tėvas Juozas, auginantis rajone daugiausia, net 272 galvijus, pelnė antrąją vietą „Metų ūkio“ konkurse. Jo sūnus Martynas, mokęsis A.Stulginskio universitete, bet vėliau pasirinkęs nuotolines studijas, nes negalėjo gyventi be kaimo ir be ūkio, pelnė antrąją vietą tarp jaunųjų ūkininkų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ūkininkauja nuo vienuoliktos klasės
Juozą ir Martyną Spudžius sutikome laukuose. Vienoje kelio pusėje auga kukurūzai, kita – jau ariama. Javai nukulti. Modernų naują traktorių valdo sūnus Martynas. Vaikinas skuba išarti dirvą. Atvažiuoja srutvežis ją patręšti.
„Neleidžia ilgiau pamiegoti. Pats rūpestingai rikiuoja ūkio darbų seką ir mane dar akina. Mokėsi Aleksandro Stulginskio universitete. Buvo geriausias grupėje. Bet išėjo į neakivaizdinį skyrių. Negali be kaimo, be žemės, be ūkio,“ – apie sūnaus darbštumą ir meilę kaimui pasakoja tėvas.
Vos sulaukęs aštuoniolikos metų Martynas įregistravo savo ūkį. Mokesčių inspekcijoje nustebo, kad vienuoliktos klasės mokinys jau turi savą pragyvenimo šaltinį.
Šiuo metu 23 metų Martynas dirba 80 hektarų žemės. Augina keliolika mėsinių galvijų.
Tėvas džiaugiasi, kad turės kam patikėti ir savo ūkį. Daugelis ūkininkų susiduria su problema, kai vaikai nenori grįžti į kaimą ir tęsti jų darbų. J.Spudžiui tokia problema negresia.
Ūkininkų šeima turi ir dvi suaugusias dukras. Viena psichologė, kita – kineziterapeutė. Dirba pagal specialybes.
Įgimta meilė žemei
Ūkininkai augina 27 hektarus kukurūzų galvijų pašarui. Kituose plotuose augo kviečių, miežių, kvietrugių, rapso.
Šalia ariamos žemės Spudžiai palieka plačią neartą juostą. Tai buvo jų nuomojama žemė. Dabar savininkai šitą septynių hektarų gabalą nori parduoti. Prašo po 12 tūkstančių už hektarą. Ūkininkams tokia kaina – per didelė. Nei vyresnysis, nei jaunasis Spudžiai nepirko žemės ir iš Žemės vystymo fondo.
Todėl baisisi, kai Užvenčio seniūnijos ūkininkai gana našias dirbamas žemes užsodina mišku: „Galėčiau ir aš visą savo dirbamą žemę užsodinti mišku. Gaučiau 2 milijonus 700 tūkstančių litų paramos. Paleisčiau dešimt darbininkų. Pats nieko nedirbčiau. Valstybei nemokėčiau jokių mokesčių. Tai ar valstybei nuo to būtų geriau, ar blogiau?“
Mechaniko profesiją turintis J.Spudis šiuo metu turi 329 hektarus žemės. Dalis jos nuomojama. Ūkininkauti pradėjo nuo 42 hektarų, kuriuos paveldėjo iš savo senelio. Dar per šimtą hektarų palaipsniui susipirko.
Karvės ir vasarą fermoje
J.Spudžio ūkis galvijais turtingiausias rajone. Jų šiuo metu per 270. Skaičius dažnai keičiasi, nes veršiuojasi karvės.
Ūkininkas atskyrė melžiamų karvių ir galvijų bandas. Melžiamų karvių J.Spudys turi 90. Jas ir vasarą laiko fermoje. Šeria subalansuotais pašarais. Taip patogiau. Gyvuliai nepatiria streso, ypač šiemet, kai vargino tokie karščiai.
Be to, jos veršiuojasi apskritus metus, todėl pieno kiekis daugmaž visada pastovus. Kas antrą dieną parduoda po 2800 – 3000 kilogramų pieno.
Už kilogramą pieno gauna po 85 centus. Tai, pasak ūkininko, leidžia išgyventi. Anksčiau, kai mokėdavo po litą ir dešimt centų, ūkininkai galėdavę daugiau sau leisti. Tačiau į kainos pokyčius J.Spudis žiūri filosofiškai. Negi imsi ir mesi viską, ką sukūrei per dvidešimt metų? „Nėra ko stresuoti. Išgyvenom, kai 2009 -aisiais už kilogramą pieno mokėjo po 56 centus. Išgyvensim ir dabar.“
Kai ūkis mišrus, vienos šakos pelnas dengia kitos nuostolius. „Jeigu būtume įsijautę į anksčiau siūlytas programas kurti vienašakį ūkį, šiandien su jumis nekalbėtume,“ – įsitikinęs J.Spudis.
Anksčiau, kol už pieną mokėjo daugiau, jis tempė ūkį į priekį. Kas temps šiemet, nelabai aišku. Kviečių kaina tik 560 litų už toną, rapso – 1030 litų.
J.Spudis sako, jog sunkesnius laikus tiesiog reikia išgyventi. Po metų kitų gal vėl bus geriau. Tiesiog kūrybiškai reikia reaguoti į kainų kritimą. Pavyzdžiui, kvietrugius, už kuriuos moka juokingą kainą, sušers gyvuliams. Juk buvo metų, kai gerai mokėjo. „Žmogui visada mažai. Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi, – svarsto ūkininkas. – Prisimenu pirmuosius ūkininkavimo metus. Žemės apleistos. Nusipirkau „Belarusą“. Koks laimingas buvau! Dabar niekas į tokį traktorių neįsodintų.“
Įdarbina dešimt žmonių
Juozo Spudžio ūkyje dirba dešimt žmonių. Visi vietiniai. Kaip pats ūkininkas sako, nė vieno atėjūno.
„Nesuprantu, kaip kai kurie stambūs ūkiai apsieina su dviem žmonėm, – stebisi J.Spudis. – Pas mane griežtai. Penkias dienas atidirbai, dvi eik ilsėtis. Vienas jaunas vaikinas sako: „Aš noriu per išeigines dirbti.“ O aš sakau: „Noriu, kad tu ilsėtumeis.“ Juk porą savaičių taip paaręs žmogus pavargs.“
Spudžių ferma – kompiuterizuota. „Nėra taip, kad nereikėtų šakės paimti į rankas, – pasakoja J.Spudis. – Tačiau darome viską, kad darbuotojui būtų lengviau, nereikėtų šake visą dieną mojuoti.“
Savaitgaliais daugiau dirba pats šeimininkas. Sako, jog reikia pažinti prakaito skonį ir mokėti kiekvieną darbą. Antraip darbininkai pradės ūkininką mokyti.
Modernų ūkį sukūręs J.Spudis turi dar vieną svajonę. Jis nupirko Liubišiškių dvaro likučius. Po truputį atkuria dvarelį. Kai sulauks brandaus amžiaus, ketina ten išsikraustyti, o sūnui Martynui palikti ir ūkį, ir sodybą.
Autorės nuotr.
INTERESAI: Tėvą Juozą ir sūnų Martyną Spudžius jungia bendri ūkio reikalai.
KUKURŪZAI: Kolainių kaimo ūkininkas Juozas Spudis augina 27 hektarus kukurūzų, kad karvėms ir galvijams turėtų kokybiško pašaro.
PRIERAIŠUMAS: Prie žemės, kaimo ir savo namų prisirišęs Martynas Spudis neiškentė gyventi Kaune. Pasirinko nuotolines studijas ir grįžo ūkininkauti į Kolainius.