Po ilgesio ir liūdesio šventės švenčiame gyvenimą

***

At­ro­dy­tų, jog šio pa­sau­lio žmo­nės to­li nuė­jo ge­ro­vės ir džiaugs­mo ke­liu. Nie­ko pa­na­šaus. Daug dan­tų grie­ži­mo, krau­jo, pyk­čio... Glo­ba­li žmo­ni­ja su tur­tais, džiaugs­mais da­bar vi­siems kaip ant del­no. To­dėl pa­vy­do tiek, jog jį ga­li­ma sem­ti ki­bi­rais. Pa­vy­di­me mi­li­jo­nų, gro­žio, po­stų... Pa­vy­di­me net upių, eže­rų, jū­rų, pa­plū­di­mių smė­lio, gai­vaus vė­jo, sau­lės... Kai pa­vy­di­me, tai ir liū­di­me dėl sa­vo lem­ties. Sa­ko­ma: nuo li­ki­mo ne­pa­bėg­si. Ir ne­rei­kia nuo jo bėg­ti. Ir liū­dė­ti rei­kia su sai­ku. Dep­re­si­jų ir taip pil­nos ker­tės.

***

Ta­čiau psi­cho­lo­gai aiš­ki­na, jog liū­de­sys yra nau­din­gas jaus­mas. Mat ne­pa­ty­rę liū­de­sio, ne­ži­no­tu­me, kas yra džiaugs­mas. To­dėl lai­mė ir liū­de­sys nuo­lat vaikš­to drau­ge. Liū­dė­da­mi bū­na­me ma­žai ak­ty­vūs. Pail­si­me ir taip at­gau­na­me pra­ras­tą ener­gi­ją. Tad liū­de­sys vi­sai drau­giš­kas jaus­mas. Ne­pa­ly­gin­si jo su pyk­čiu, įnir­šiu, nuo­skau­da. Pas­ta­ro­sios nuo­tai­kos – griau­nan­čios. Su jo­mis ka­žin ko ne­sut­ver­si. Tik mal­kų pri­skal­dy­ti ga­li­ma. Ta­čiau ir su liū­de­siu nė­ra rei­ka­lo la­bai bi­čiu­liau­tis. Mat per il­gai su juo gy­ve­nant ga­li pa­si­da­ry­ti sun­ku iš jo glė­bio iš­si­va­duo­ti. Sė­dė­si liūd­nas, kaip pa­ke­lės rū­pin­to­jė­lis. Ir iš vie­tos ne­ju­dė­si. O no­rint gy­ven­ti, rei­kia at­si­sto­ti ir ei­ti. Iš vie­nos pu­sės – liū­de­sys lyg ir ge­ras jaus­mas. Iš ki­tos pu­sės – ga­li pa­kliū­ti į jo ža­ban­gas. Ir nė­ra kaip iš­ma­tuo­ti, kiek liū­dė­ti svei­ka, o kiek – kenks­min­ga.

***

Vis tik, ne­žiū­rint liū­de­sio ke­lia­mo pa­vo­jaus, no­ri­si jį pa­gir­ti. Ne vien sa­vais žo­džiais. Štai kaip pran­cū­zė Fran­coi­se Sa­gan, bū­da­ma vos 18 me­tų, ra­šė sa­vo ro­ma­ne "Svei­kas, lū­de­sy": "Ši­to ne­pa­tir­to, dir­gi­nan­čio ir sal­daus jaus­mo, ku­ris įky­riai per­se­kio­ja ma­ne, ne­si­ryž­tu pa­va­din­ti gra­žiu ir iš­kil­min­gu var­du – liū­de­sys. Šis jaus­mas toks di­de­lis, toks egois­tiš­kas, kad be­veik gė­di­nuo­si jo, o liū­de­sys man vi­sa­da kė­lė pa­gar­bą. Anks­čiau aš ne­ži­no­jau, kas tai yra; bu­vau pa­ty­ru­si nuo­bo­du­lį, kar­tė­lį, re­čiau – są­ži­nės grau­ži­mą. O da­bar ma­ne gau­bia kaž­kas dirg­lus ir švel­nus kaip šil­kas ir at­ski­ria nuo ki­tų..." Va­di­na­si: švęs­ki­me liū­de­sį!"

***

Esa­me pra­tę švęs­ti gim­ta­die­nius. Su­kak­tu­vi­nin­kams ne­ša­me do­va­nų, nors jie dėl sa­vo gi­mi­mo nie­kuo dė­ti. Do­va­nų juk la­biau yra nu­si­pel­nę so­le­ni­zan­to tė­vai. Ta­čiau yra, kaip yra. To­kios tra­di­ci­jos. Šven­čia­me gi­mi­mą! O Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia šven­čia tik tris gim­ta­die­nius: Jė­zaus Kris­taus, Jo Mo­ti­nos ir Jo­no Krikš­ty­to­jo. O iš­ki­liau­sius – šven­tus žmo­nes Baž­ny­čia pa­ger­bia ne gi­mi­mo, o jų mir­ties die­ną. Taip pa­sa­ko­ma, kad mir­tis žmo­gaus gy­ve­ni­me yra svar­bes­nis da­ly­kas nei gim­ta­die­nis. Švęs­ki­me mir­tį, juk ji vi­so mū­sų gy­ve­ni­mo ata­skai­ta!

***

Apsk­ri­tai, rei­kia švęs­ti vis­ką. Štai kaž­ko­kia ko­mi­si­ja gal il­giau kaip me­tai šven­čia dau­giau nei prieš de­šimt­me­tį pa­sau­lį ir Lie­tu­vą iš­ti­ku­sią kri­zę. Ko­mi­si­ja po­sė­džiau­ja. Kvie­čia anų die­nų žmo­nes pa­si­da­lin­ti pri­mi­ni­mais. Ret­kar­čiais, ką įdo­maus į iš už­marš­ties iš­trau­kus, pa­skel­bia­ma. Kam to rei­kia? Tam, kad ži­no­tu­me, jog da­bar ge­riau, nei kri­zės me­tais. Šven­čia­ma ne pa­ti kri­zė, o jos mir­tis. Nu­si­pel­nė kri­zė šven­tės. Jei­gu gy­ve­ni­mas be jo­kių kri­zių nuo­lat ge­rė­tų, bū­tų nei šis, nei tas. To­dėl per­spė­ja­ma, kad nau­ja kri­zė ar­tė­ja? Kai ji ateis, švę­si­me bu­vu­sio ge­ro gy­ve­ni­mo pa­bai­gą?

***

Priei­na­me prie iš­va­dos, jog mums nė­ra la­bai svar­bu, ką švęs­ti. No­rint švęs­ti, kaž­ko­kios ypa­tin­gos pro­gos ne­rei­kia. Tie­siog – švęs­ki­me gy­ve­ni­mą!