Naujausios
Senatvė šalia kalinių ir asocialių asmenų
Senelių namus lietuviai nuo seno vadina „ubagelnia“. Tai asocijuojasi su skurdu, reiškia vienišą apleistą senatvę, kai žmogus niekam nereikalingas. Šiandieniniams senelių namams keliami europiniai reikalavimai. Tačiau į pastatus investuojami milijonai nepakeičia ten vyraujančio mikroklimato. Nes senelių namai šiandien nėra tik garbaus amžiaus sulaukusių senjorų prieglauda. Ten gyvena ir neturintys kur dėtis kaliniai, ir per netikusį gyvenimo būdą sveikatą praradę asocialai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Skausmu persunktas laiškas
Redakcija gavo seno žmogaus rašysena išvingiuotą, skausmu persunktą laišką. Jis rėkte rėkia, jog už Europos milijonais dailinamų sienų glaudžiasi toli gražu ne rami, nerūpestinga visą gyvenimą valstybei dirbusių žmonių senatvė, o nerimas, nesaugi kaimynystė ir savų namų ilgesys. Namų kokie jie bebūtų – ar išpuvusiais langais, išklypusiomis durimis, kiauromis sienomis. Tačiau tos sienos vistiek savos.
„Daug senelių išmirė, o parėjo daug girtuoklių, kalinių, jaunų invalidų. Dauguma senukų kenčiame nuo kalėjime 30 metų atsėdėjusio senelių namų gyventojo. Paima iš piniginės 60 litų ir pagrasina: „Kam nors pasakysi, aš tave gyvą po sniegu užkasiu.“ Kiek jo rankomis primuštų, sužeistų, reketuojamų. Vienas neprotingas vyrukas gauna pašalpą – turi atiduoti.“
Pasak laiško autoriaus, Senelių namuose gyvena žmonių ir su proto negalia. „Ar negalėtų tokius išvežti Į Aukštelkės penionatą? Juk tie vargšai kitų gyventojų labiausiai skriaudžiami ir apgaudinėjami senelių namuose gyvenančių agresyvių ir girtuoklių.“
Laiške sundžiamasi ir dėl pastaruoju metu Liolių senelių namuose pablogėjusio maisto. „Rytą manų košė, pietums du virtinukai ir lėkštė sriubos. Per vasarą nematome nei pomidoro, nei agurko. Tik vasaros viduryje gauname salotų. Retkarčiais kiaušinių.
Drabužėliai – kaip atėjome čia gyventi, vis dar tie patys. Tegali mažai jų turėti, nes slaugės turi teisę atimti. Pasidėti nėra kur. Trys moterys kambaryje turime tik vieną dviejų durų spintą. Nėra kur susidėti ir indų. Laikome dar nuo sovietmečio laikų vaikų darželyje buvusiose aplūžusiose spintelėse.“
Autoriaus teigimu, seneliams ankštos ir patalpos: „Gyvename mažytėse kamarėlėse. Kai kokia komisija atvažiuoja, iš anksto pasiskambina. Niekas komisijai tų vargdienių palėpių nerodo. O ponai ir nenori vargintis. Tik apie centrą pavaikšto.“
Pasak laiško autoriaus, artimųjų neturintys arba jų pamiršti niekieno neginami seneliai ne visuomet sulaukia ir kultūringo darbuotojų elgesio. Esą vežant pas gydytojus seneliams neduodama valgyti, kad nepridergtų automobilio. Jeigu kuo pasiskundi, sako: „Nepatinka čia, tai pasieškok geriau.“ O priminus apie elementariausią kultūrą, giriamasi aukštaisiais mokslais.
Anksčiau Senelių namų patalpose dar veikė kirpykla. Buvo vaistinės punktelis. Dabar nieko nebėra. Seneliams belieka kliautis tik daktare, kuri, pasak laiško, ne visuomet geros nuotaikos.
Liolių senelių namų direktorius Stepas DZIMIDAS:
„Sąlygas diktuoja socialinė aplinka ir finansinės galimybės“
Liolių senelių namų direktorius Stepas Dzimidas, paklaustas, ką mano apie laiške išdėstytus faktus, pripažino, jog senelių namuose gyvena septynis kartus teistas žmogus, Užvenčio filialas turi taikstytis ir su žmogžudžiu, kuris už išlaikymą moka tik 210 litų per mėnesį. Ką Socialinių paslaugų tarnyba siunčia, tą direktorius turi apgyvendinti.
Nors nėra didelio džiaugsmo ir jam klausytis senelių skundų. Pagal galimybes stengiasi asocialus sutramdyti. Kai kuriuos pašalina iš senelių namų. Bet kiekviename kambaryje po socialinį darbuotoją neapnakvinsi.
Direktorius sutiko ir dėl galimai suprastėjusio maisto. Senelių namai iš Savivaldybės per mėnesį gauna 87 tūkstančius litų, o reikėtų 250 tūkstančių. Juk reikia išlaikyti pusantro šimto globotinių, patalpas, mokėti atlyginimus darbuotojams. Seneliai buvo įpratę valgyti penkis kartus per dieną, ir kokybišką maistą, nes daržovių, jautienos ir pieno produktų prisiduriama iš pagalbinio ūkio.
Negaunant reikiamo finansavimo iš Savivaldybės, tenka gyventi kukliau. Tačiau labai taupyti maistui, pasak direktoriaus, nereikėtų. Pokyčius, matyt, lemia ir pasikeitusi dietologė. Direktorius pažadėjo atidžiau pasidomėti maitinimu ir atsižvelgti į senelių pageidavimus.
Būtiniausius drabužius, avalynę, pasak S.Dzimido, nuperka senelių namai. Bet seneliai kartais mėgsta prisipirkti drabužių iš labdaryno. Tuomet sunku rasti vietos juos padėti. O jeigu socialinės darbuotojos atima, pyksta.
Dėl ankštų patalpų Liolių senelių namuose teks sumažinti 40 gyventojų. Kad patalpose per ankšta pripažįsta ir tikrintojai. Bet kaip gyventojams sudaryti daugiau erdvės, kai laukia eilės norinčių patekti?
Kad Senelių namai gautų licenciją toliau veikti, teks atlikti remontą. Senelių namų atnaujinimui ir plėtimui lėšų žadama tik 2016 arba 2017 metais.
Senelių namuose anksčiau veikusi kirpykla neatitiko reikalavimų, negavo licencijos, todėl jos nebeliko. Tačiau senelius kas ketvirtį atvažiuoja apkirpti kirpėja.
Vaistinės punkto taip pat, pasikeitus tvarkai, neleista laikyti. Senelių namų medikės pagal gydytojos išrašytus receptus vaistų parveža iš Kelmės.
Socialinių paslaugų tarnybos direktorė Aldona KVINTUFELIENĖ:
„Bijau, kad apkaltins diskriminacija“
Visą gyvenimą dirbusių ir dorai gyvenusių senelių kaimynystė su asocialais, teistais ir girtuokliais – sena problema. Aš asmeniškai tokį kontingentą apgyvendinčiau atskiroje prieglaudoje ar bent tų pačių senelių namų atskirose patalpose. Ir maistą jiems skirčiau minimalesnį negu tiems, kurie dirbo, gauna didelę pensiją ir 80 procentų jos atiduoda už išlaikymą ir priežiūrą. Tačiau bijau, kad būčiau apkaltinta diskriminacija.
Antra vertus, daugelis į senelių namus patekusių žmonių namuose gyveno dar prastesnėmis sąlygomis, negaudami šilto maisto.
Yra altenatyva – lankoma priežiūra, kai senelis gyvena savo namuose, o jam padeda Socialinių paslaugų tarnybos darbuotoja. Tačiau vienas žmogus paslaugų gali gauti tik dešimt valandų per savaitę. Lankomos priežiūros darbuotoja ne kažką gali pas senelį nuveikti užbėgusi porai valandų.
Pavyzdžiui, Tauragėje įgyvendinamas užsienio pavyzdžiu kurtas projektas. Į garbaus amžiaus žmogaus namus atvažiuoja visa komanda. Vienas tvarko namus, kitas daro seneliui masažą, trečias verda valgį. Bet susiduriama su kita problema. Tokios paslaugos labai brangios. O seneliai iš taupumo arba iš neturėjimo nenori už jas mokėti.
Mūsų rajone taip pat seneliai skūpauja. Gaili pinigų sau maistui. Gauna 180 litų už priežiūrą, o paslaugų tarnybai moka apie 36 litus. Ir skundžiasi kad daug. Manyčiau, jog priežiūros pašalpą reikėtų skirti ne pinigais, o nemokamomis paslaugomis. Tuomet gal sumažėtų poreikis senelių namams.
Autorės nuotr.
PRIEGLAUDA: Buvusiame vaikų darželyje įrengti Liolių senelių namai buvo remontuojami, plečiami, nupirkta ir senelių gyvenimui pritaikyta dalis ambulatorijos pastato ir kitų miestelio pastatų. Tačiau vietų vis trūksta, nes rajonas sensta.
ERDVĖ: Senelių namuose vieno kambario erdve tenka dalintis kelioms, visiškai svetimoms gyventojoms.