Apie atsitiktinumus

Pir­mas at­si­tik­ti­nu­mas -- tai, kad Po­li­ci­jos die­ną sa­vo ra­ši­nė­lį pra­dė­siu nuo po­li­ci­jos su­ves­ti­nių. Ne­ži­nau, kaip jums, at­si­tik­ti­niai (!) ma­no pais­ta­lų skai­ty­to­jai, ta­čiau man jos bū­tų vi­siš­kai neį­do­mios (am­ži­nai tas pa­ts: pa­vo­gė, pa­de­gė, su­mu­šė, iš­vi­lio­jo...), jei ne ga­li­mai nu­si­kal­tu­sių ir ga­li­mai nu­ken­tė­ju­sių as­me­nų ini­cia­lai. Štai juos aš per­žiū­riu itin ati­džiai. Neap­ti­kęs P. G., šiek tiek nu­si­ra­mi­nu, bet, stu­di­juo­da­mas ki­tus, no­rom ne­no­rom spė­lio­ju, ar ku­ris iš mi­ni­mų as­me­nų nė­ra ma­no pa­žįs­ta­mas ar bi­čiu­lis.

Pa­vyz­džiui, ap­ti­kęs A. B., su­ne­rims­tu: ne­jau­gi Alis B.? o gal Al­gi­man­tas B.? Kad tai Alf­re­das B. ar An­to­nio B., ma­žai ti­kė­ti­na, be to, jie man ne bi­čiu­liai, bet vis dėl­to...

Neat­mes­ti­na ir An­ta­no B. (tie­sa, ne vys­ku­po, o jo bend­ra­pa­var­džio) ti­ki­my­bė.

Apie pai­nia­vą dėl bend­ra­var­džių ir bend­ra­pa­var­džių LM (čia kul­tū­ri­nio žur­na­lo "ini­cia­lai", at­si­tik­ti­nai su­tam­pan­tys su ci­ga­re­čių pa­va­di­ni­mu) ra­šo D. P. Da­ly­kas tas, kad jis nuo­lat gau­nąs elekt­ro­ni­nių laiš­kų, skir­tų jo bend­ra­pa­var­džiams. An­tai vie­na P-ie­nė net pra­šiu­si "iš­spręs­ti sky­ry­bų klau­si­mą vi­siems lai­kams" ir su­si­mo­kė­ti pu­sę su­mos ad­vo­ka­tams. O štai va­sa­rą ga­vęs laiš­ką iš jam ne­gir­dė­to ban­ko. Ci­tuo­ju: "ar­cha­jiš­kie­ji es­tai, vi­sur "b" kei­čian­tys į "p", tos kon­to­ros pa­va­di­ni­mą tar­tų "pig pank". Ano­ni­mi­nis ban­ki­nin­kas kol kas pa­sko­los ne­duo­siąs, bet vė­liau gal­būt... ir t. t.

Aš ir­gi! Aš ir­gi iš tos kon­to­ros gau­nu pra­ne­ši­mus, tik­tai ki­to­kio tu­ri­nio: esą ma­no įmo­ką jie, ačiū, ga­vę. Pa­tik­ri­nu sa­vo ban­ko są­skai­tą -- eu­riu­kų nei pa­ma­žė­ję, nei pa­dau­gė­ję. Kol kas ra­mu.

... Ką tik pa­skam­bi­no mo­te­riš­kė. Klau­sia: "Jūs P. G.?" Sa­kau: "Taip, o ką?" Ji man sa­ko: "FB ma­tau daug gra­žių jū­sų nuo­trau­kų. Ar ne­ga­lė­tu­mėt ir ma­nęs nu­fot­kint; gė­lių dar­že­ly, prie kūd­ros, su Kud­liu­ku?" Pa­dė­ko­jau ir pa­sa­kiau, kad ji ma­ne su­mai­šė su F. G. "Taip, taip, F. G., -- sa­ko ji. -- At­sip­ra­šau, jū­sų ini­cia­lai to­kie pa­na­šūs."

Bū­na ir ne to­kių at­si­tik­ti­nu­mų, bet apie juos ki­tą kar­tą, o gal ir nie­kad...