Naujausios
Primirštas erškėtis grįžta
Ne visi egzotiški augalai ištveria lietuviškas žiemas, todėl verta prisiminti senbuvius augalus, kad ir erškėtį. Jis minimas dainose ir pasakose. Liaudis jam ir pavadinimų įvairių sugalvojo: arškėtys, erškėčiakrūmis, erškėtys, erškėtrožė, erškožė, radasta, radastas, rožė, šunrožė, šipšingė, vilkbukis.
Parduodamas medelynuose
Paprastasis erškėtis, nors iš daugelio sodybų dabar išvytas, nėra retas Lietuvoje. Daugiamečiai 2–3 metrų aukščio erškėčių krūmai auga senose sodybose, pamiškėse, karjeruose.
Kelių rūšių erškėčių gana pigiai galima nusipirkti medelynuose.
Erškėčiai žydi baltais ar rožiniais žiedais birželį-liepą. Vaisiai – netikros raudonos uogos – subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Uogų viduje sunoksta tikrieji vaisiai – sėklos riešutėliai.
Erškėčio krūmas brandina saldžiarūgščius, raudonos ir vaistingųjų savybių turinčius taip vadinamus vaisius. Erškėčių krūmai naudojami kaip poskiepiai įvairioms dekoratyvinėms rožėms.
Erškėtis laikomas kančios, pajuokos, nusidėjimo simboliu. Šis augalas žinomas krikščionybėje, minimas Biblijoje: erškėtyje įstrigęs avinas, iš erškėčių buvo nupinta Jėzaus kančios karūna.
Vertė
Lietuvoje auga kelios erškėčių rūšys. Visos turi panašias vaistines savybes, tačiau gausiausiai vitamino C kaupia miškinis erškėtis.
Paprastojo, raukšlėtalapio, miškinio ar kitų rūšių erškėčių vaisiai vaistinei žaliavai renkami brendimo metu, kai dar nėra visai sunokę. Erškėtuogės skinamos rankomis nuo krūmų be žiedkočių.
Prieš džiovinant vaisiai gali būti perpjaunami per pusę ir pašalinami viduje esantys kietais plaukeliais pasidengę riešutėliai. Džiovinant temperatūra neturėtų būti aukštesnė nei 70–90 laipsnių C.
Tinkamai išdžiovinti vaisiai būna bekvapiai, saldžiarūgščiai, tamsiai raudoni, raukšlėtu, blizgiu paviršiumi. Erškėtuogių sėklos irgi neišmetamos, iš jų spaudžiamas erškėčio aliejus.
Augalas vertingas, o preparatus gali vartoti beveik visi. Patariama erškėčių vaisių nevalgyti tiems, kas alergiški braškėms ir žemuogėms. Erškėčių vaisius reikia valgyti be sėklų, nes aplink jas esantys smulkūs, standūs plaukeliai susminga ir dirgina gleivinę. Jei iš viso smulkinto vaisiaus ruošiate arbatą ar nuovirą, prieš vartodami būtinai jį nukoškite.
Erškėtuogėse yra daug vitamino C: 10 kartų daugiau nei juoduosiuose serbentuose ir 100 kartų daugiau nei obuoliuose. Erškėčio vaisiuose be vitamino C (šio vitamino daugiausia minėtame miškiniame erškėtyje) dar yra B1, B2, PP, E, K vitaminų, karotino, nesočiųjų ir sočiųjų riebalinių rūgščių.
Kaupiasi kalis, kalcis, magnis, geležis, polisacharidai, pektinai, obuolių bei citrinos rūgštys. Sėklose – aliejai, karotinoidai, vitaminas E.
Iš erškėtuogių gaminami užpilai, nuovirai. Uogų dedama į vitamininių vaistažolių mišinius. Visi erškėtuogių preparatai – polivitamininė žaliava, pasižyminti priešuždegiminiu, antiskleroziniu, kraujavimą stabdančiu, tulžį ir šlapimą varančiu, žaizdas gydančiu poveikiu. Erškėtuogės vartojamos nuo mažakraujystės, aterosklerozės, esant vitamino C trūkumui. Liaudies medicinoje erškėtis vartojamas gripo ir peršalimo ligų profilaktikai bei gydymui.
Erškėčių aliejumi gydomos žaizdos, pragulos, odos ligos.
Nors erškėčių vaisiai dažniausiai renkami brendimo metu, juos galima rinkti iki žiemos. Tik prasidėjus šalčiams juose truputį sumažėja askorbo rūgšties. Laiku rudenį neprisirinkus erškėtuogių, nėra vėlu uogauti ir po šalnų. Surinktos uogos sudžiovinamos ir tinkamos vartoti iki 2 metų.
Receptai
Iš erškėtuogių galima išsivirti sveikatai naudingos arbatos. 1 stiklinei imama 20 gramų džiovintų uogų. Pavirinus 10 minučių uždarame inde, antpilas paliekamas parą nusistovėti, nukošiamas, vaisiai per marlę išspaudžiami į skystį. Galima įdėti medaus ir gerti po stiklinę du kartus per dieną. Susmulkinus erškėtuoges, gerą arbatą galima išvirti greičiau. Pavirinus 10 minučių, užteks duoti viralui nusistovėti tik 2 valandas. Tada arbata perkošiama ir ja stiprinama sveikata.
Iš erškėtuogių galima išsivirti kisieliaus, jas arbatoms maišyti su džiovintais obuoliais, slyvomis, vyšniomis.
Vertingos ne tik uogos
Liaudies medicina sveikatai stiprinti ar gydytis naudoja ne tik erškėtuoges, bet ir erškėčio lapus bei šaknis. Manoma, kad vandeninis lapų antpilas pagerina skrandžio darbą.
Erškėčių lapai ir antpilai turi aktyvių fitoncidų, kurie naikina mikrobus. Iš erškėčio lapų su medumi galima išsivirti sirupo, kuris gydo burnos ertmės uždegimą, išopėjimą. Iš erškėčių žiedų vainiklapių verdama uogienė.
Vainiklapiais galima aromatizuoti likerius, arbatą, actą, pagardinti valgius. Erškėčių žiedų preparatai dėl antimikrobinių savybių naudojami gydant akių negalavimus. Iš erškėčio stiebų, surinktų net ir žiemą, gali būti verdama aromatinga, vaistinių savybių turinti arbata. Žiedai, ypač išvestų erškėčių veislių, naudojami parfumerijoje.
Sodybose iš erškėčių gali būti formuojamos gyvatvorės. Erškėčiai mėgsta derlingą, vidutinio drėgnumo dirvožemį. Mėgsta saulę, nors ištveria ir nedidelį pavėsį.
Parengė Feliksas GRUNSKIS
Felikso GRUNKSIO nuotr.
UOGA: Skinant erškėčių uogas, reikia mūvėti pirštines, kad rankos būtų apsaugotos nuo dyglių.
ŽIEDAI: Erškėčio žiedai ne tik gražūs, bet ir kvapnūs.