Naujausios
Apie džiaugsmą ir liūdesį be krokodilo ašarų
„Gal norite mano kavos?“ – pasiteirauja aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vykęs susitikimas su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu buvo tarsi ilgas pokalbis prie kavos puodelio. Charizmatiškas V. Masalskis ištirpdė ribą tarp klausytojų ir scenos. Visi sėdėjo greta.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Ieškome gyvenimo formulės
„Menas yra klausimas ne „kaip“, bet „kodėl“. Klausimas, kuris veda iš proto“, – sakė V. Masalskis, todėl pokalbis – su garsiai ištartais, mintyse iškeltais, sau pačiam užduotais klausimais.
– Kodėl jums nepatinka kalbėti su mikrofonu?
– Nekenčiu mikrofonų. Kai jį paimi, visą laiką jautiesi aukščiau už sėdintį salėje žmogų. Jis gali ką nors sakyti ir jo niekas negirdi, o tau visą laiką pirmumas. Taip daro mūsų dainininkai – išeina į sceną, šaukia, rėkia. Jiems nesvarbu, ar publika reaguoja, ar ne. Mikrofonas atitolina žmogų nuo žmogaus.
– Ar pastebite, kad žmonės skuba ir nebeklausinėja?
– Vienu momentu buvau labai nuliūdęs. Galvojau, kad pasaulis blogėja, cukrus praeityje buvo baltesnis. Dabar supratau – gamtoje nebūna tuščių vietų, keičiasi tik proporcijos. Šįkart daugiau kalba mada, tuštybė, subkultūra. Ramiai galėsiu numirti – nemanau, kad klausinėjantys visai išnyks.
– Kur ieškojote atsakymų ir iš kur semiatės stiprybės?
– Iš mirusiųjų. Iš gyvųjų. Gyvename pagal Euklido teoremą, kurios gamtoje nėra – pagal linijas, kampus. Gamtoje nėra apskritimo – mes darome viską taisyklingai, todėl ir ieškome formulės, kaip teisingai nugyventi gyvenimą. Iš tikrųjų – reikia gyventi.
Žmonėmis mus padaro mokytojai – tai gali būti knygos, mirusieji, gyvieji, atsitiktinai sutikti vienadieniai mokytojai. Ir uždaviniai, kuriuos sau išsikeliame. Jei išsikelsi trumpalaikį, greit įvykdomą uždavinį, jį greit pasieksi ir būsi nelaimingas. Vertybės siekimas padaro vertybę prasminga. Žinai, kad nepataisysi pasaulio, bet vis vien jį keiti.
Mes negirdime vienas kito žodžių. Nebūtinai juos turi pasakyti ypatingas žmogus ar knyga.
Moteriškės Dzūkijoje žurnalistė paklausė: „Močiute, kas yra laimė?“ Ji atsakė: „Vaikeli, laimingas esi, kai būni santarvėje su savimi.“ Tai Konfucijaus žodžiai. Močiutė, gyvendama tarp grybų, uogų, pati surado atsakymą.
– Kas šiandien jums yra užduotis?
– Šiandien jūs esate užduotis – aš turiu jus apkrėsti savo prasmingu kalbėjimu. Vyksta bendravimas, kaip ir su mokiniais.
Aš nebesu jaunosios kartos stabas. Nemanau, kad jiems tapsiu labai reikalingas. Galiu perduoti tik tai, ką moku.
Mūsų nelaimė, kad galvojame, jog reikia keisti švietimo sistemą – metodiką, ideologiją. Keičiame namuose prie rašomojo stalo, bet nematome žmogaus, į kurį kreipiamės. Ar pradėjau žiūrėti į jauną žmogų ir galvoti, ko jam šiandien reikia?
Statyti spektaklius reikia tiems, kuriuos dar galima apkrėsti prasme. Kaip pagauti pro šalį einantį vaiką, iš kurio telefono sklina bumčikas, ir pasakyti, kas yra meilė, gėris?
Dėstyti taip, kaip prieš 120 metų dėstė K. Stanislavskis, nebegalima. Tai buvo tik aktorystės mokslo pradžia. Aktorius turi būti akrobatas, filosofas, psichologas, muzikalus. Viskas kinta.
Meną priartina
– Ar įmanoma jungtis tarp populiariosios ir elitinės kultūros?
– Ar galima nekritikuoti tuštybės? Tuštybė yra nieko neveikimas. Ar galime pakęsti tinginystę, nepunktualumą, žodžio nesilaikymą? Subkultūros variantas – greito maisto kultūra. Populiarioji kultūra greitai padaro maistą – prekę, kurią parduoda, kad gautų naudą. Tikras menas susikuria iš lėto.
– Kaip Klaipėdoje su aktoriais įsiliejote į miesto gyvenimą?
– Su studentais pradėjome eiti į žmones. Taip sukūrėme „Turgaus naktį“ – išėjome į turgų ir padarėme šventę visiems. Net verslininkus įkalbėjome, kad išvirtų sriubos, kavos, arbatos už dyką, vaišintų sumuštiniais.
Kodėl žmonėms? Visi menai turi tarnauti svarbiausiam menui – menui gyventi.
Pradėjome eiti į gatves, rengti akcijas. Taip atsiranda gyvybė ir konkurencija. Ne piniginė konkurencija, bet ambicija padaryti kažką geriau. Kaip kapuose – kas gražesnis.
– Ko mokote savo studentus?
– Iš aktorių darau chorą, bet ne solistus. Pradėjęs dainuoti geras solistas nebemokės dainuoti chore. O teatras yra sąveika. Jei aktorius savyje neužmuša narcicizmo, nebemoka dainuoti kartu, mato tik save.
Visa tai, ką aktorius vaidina ant scenos, yra melavimo magija. Žinodamas tai, ieškau triuko paslapties. Žiūriu, kaip jis padaro fokusą – iš skrybelės ištraukia triušį.
Aktorius gali būti arba pasaulį griaunantis aferistas, arba kūrėjas. Geras aktorius yra tas, kuris vaidina be krokodilo ašarų – niekas nesupranta, kad jis meluoja.
Anksčiau teatre buvo džiaugsmas ir liūdesys. Dabar teatras taiko į kitas emocijas. Žmonės atbukę, todėl teatras stengiasi iššaukti bent pasišlykštėjimą, pyktį, niekinimo elementus. Neduok Dieve, abejingumas.
Menininkas turi kalbėti apie tai, kas jam skauda. Menas yra žinia. Šokiruoja ne aktorius, nusiėmęs kelnes, o perduodama žinia. Ta žinia kažkam nepatinks, todėl visą laiką būni pralaimėjusiųjų pozicijoje.
– Ar aktorius scenoje gali iš tikrųjų įsimylėti, pajusti skausmą?
– Aktorystėje reikia išsišaukti savo emocijas. Tai galima padaryti įvairiais būdais. Kiekvienas aktorius yra ir pianinas, ir pianistas viename. Viską reikia suderinti ir pačiam savimi groti.
Aš patekdavau į vaidmens prasmės paiešką ir negalėdavau iš jo išeiti. Tada gerdavau. Negalėdavau vakare užmigti – galva ūždavo, atrodė, kad iš proto išeisi. Kelionių buvo visokių.
Apsikreti tema, vaidmeniu. Ne aš vaidmenis padariau. Vaidmenys padarė mane.
Jei patiki, kuo tiki mano vaidmenys, tada pradedi augti. Galbūt aš esu nulipdytas, perdėtas... netikras?
– Anksti pasirinkote laisvo menininko kelią. 1992 metais išėjote iš saugios užuovėjos – Nacionalinio dramos teatro, ir pradėjote laisvo menininko kelią. Kas jums yra laisvė?
– Išėjau, nes nenorėjau būti fabrike. Pajuokausiu, kaip viename interviu sakė mano draugas dailininkas, kai jo paklausė, ar jis laisvas. Laisva gali būti tik kelnių guma ir viduriai.
Laisvė egzistuoja tik vienu momentu – kada mes apsisprendžiame tarp „taip“ ir „ne“. Paskui jau tarnauju – arba destrukcijai, arba kūrybai.
Nieko nėra pastovesnio už kitimą. Aš suprantu, kad turiu kisti ir į tą pačią upę nenoriu bristi.
Todėl nebijau prarasti to, ką atradęs.
Jono TAMULIO nuotr.
FILOSOFIJA: Režisierius, aktorius Valentinas Masalskis sako, jog geras aktorius yra tas, kuris vaidina be krokodilo ašarų – niekas nesupranta, kad jis meluoja.