Naujausios
Publicistinis straipsnis
Kokių pensijų tikisi pašalpų gavėjai?
Antanas STAPONKUS
„Šalia kvailio visuomet atsiras apgavikas“, – sakė O. de Balzakas.
Ši laki literatūros klasiko frazė puikiai dera dabartinei valstybės politikai socialinio rėmimo srityje apibūdinti.
Socialinių pašalpų institutas, kadaise įkurtas išties varganai gyvenančioms šeimoms finansiškai paremti, pastaraisiais metais savo pernelyg liberaliomis taisyklėmis pagimdė ištisą pašalpininkų klasę.
Jai aptarnauti prireikė ne tik valstybės pasiskolinamų milijardinių lėšų, bet ir papildomų tūkstančių darbuotojų seniūnijose, savivaldybėse, darbo biržoje.
Vieno nedidelio mūsų krašto miesto skelbimų lentoje nuolat kabo skelbimas, jog vietinei bendrovei reikalingi nuolatiniai darbuotojai.
Didelių kvalifikacijos reikalavimų darbdavys nekelia. Paklausus bendrovės vadovo, negi niekas neateina dirbti, šis atsakė: ateina, tačiau nori dirbti nelegaliai.
Valstybėje priskaičiuojama keli šimtai tūkstančių darbo neturinčių darbingų tautiečių. „Sodros“ Šiaulių skyriaus konsultantai man nesiryžo nė apytikriai sumodeliuoti, kokių pensijų iš pašalpų gyvenantys galėtų tikėtis.
Pažįstamas ūkininkas iš gretimo rajono pakraščio, anuomet atgavęs nuosavybėn kelioliką hektarų žemės ir dar nemažai jos išsinuomavęs iš valstybės, ilgai iš džiaugsmo trynė rankas, garbindamas tuometinį Landsbergio valdymą.
Kurgi ne – net penkiolika metų jam nereikėjo mokėti nei „Sodros“, nei pelno mokesčių. Euforijos pagauti Seimo nariai tuomet buvo sukūrę legendą, jog darbštūs ūkininkai patys sukaups lėšų senatvei. Tačiau mažamokslio ūkininko darbo rezultatai ilgainiui vis smuko žemyn.
Nemokėjusiam socialinio draudimo mokesčių ūkininkui, jo žmonai nebuvo skaičiuojamas darbo stažas. Pensinio amžiaus sulaukęs ūkininkas vos vos sugraibė minimalų pensijos skyrimui darbo stažą ir pyksta tegaunąs jos mažiau nei tris šimtus.
Tokia darbo stažo skaičiuotė ištiko visus senuosius ūkininkus.
Sunku pasakyti, ką apie savo senatvę mąsto dabartiniai darbingi pašalpininkai. Tačiau nemažai jų jau išmoko puikiai laviruoti pašalpų skyrimo nuostatų spragose, kelti vis didesnius reikalavimus, pensijos jiems šiandien dar nerūpi.
Užsienyje uždarbiaujantys vadinamieji bedarbiai nesidrovi migracijos tarnybose reikalauti nemokamo jų pasų pakeitimo, tačiau būtinai – skubiai, nes negalį ilgai laukti. Mokesčių mokėtojai už kiekvieną tokį sumoka po tris šimtus litų.
Savivaldybėse guodžiamasi, jog niekaip nepavyksta pašalpininkui, turinčiam teisę į socialinį būstą, įsiūlyti tokį būstą kaimo vietovėje, kur pilna tuščių buvusių vaikų darželių, mokyklų, kitokių pastatų, ištuštėjusių aštuonbučių. Mat bedarbiui ten reikės pačiam vandenį atsinešti, malkų pasiskaldyti.
Valstybė pasodino įvairių tarnybų kabinetuose šimtus darbuotojų, kurie žino, su kuo ir ką žmogus kalba mobiliuoju telefonu, kokį interneto tinklalapį skaitinėja.
Tačiau ji nenori žinoti, kokius turtus turi skurdžiumi apsimetęs pašalpos gavėjas. Štai, pusamžė dama su aukštuoju išsilavinimu šalia vieno apskrities miesto magistralinės gatvės, bet jau kaimo ribose, valdo gal milijono vertą trihektarį, viena gyvena ištaigingame trijų kambarių bute.
Valstybė šiai „vargšei bedarbei“ dabar moka ne tik socialinę pašalpą, bet ir namo renovacijai paimto kredito palūkanas.
Kiekvienas doras kaimietis paklaustas pasakys – galima pragyventi kaime ir teturint du ar tris hektarus žemės. Jeigu ši žemė nuosava, socialinės paramos skyriuje iš jos priskaičiuos šeimai po 40–50 litų pajamų iš hektaro kas mėnesį. Ištisus metus. Atitinkamai sumažės socialinė pašalpa, jeigu ji iš viso priklauso.
Ar ne todėl, praėjus jau dvidešimčiai metų nuo trihektarių išdalijimo, Šiaulių, Pakruojo, Radviliškio, Joniškio rajonuose dar neįsiteisinta nuosavybėn šimtai asmeninio ūkio sklypų?
Visoje apskrityje net keturi procentai tokių žemės sklypų tebėra valdiški. Nors už daugelį jų kažkada sumokėta dar investiciniais čekiais.
Pasirodo, turėdamas net šimtą hektarų žemės žmogus gali gauti socialinę skurdo pašalpą. Tik reikia tos žemės neįdirbti pačiam. Sykį per metus pristatei socialinės paramos skyriui, jog gavai pinigų už nuosavos žemės nuomą, tą metų ketvirtį pašalpos negausi, o kitus tris metų ketvirčius – prašau.
Kas galėtų paneigti, jog šis „nuvarymo nuo žemės“ būdas kur kas efektyvesnis nei europinė parama už ankstyvą pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos?
Pašalpininkų „elitas“, matyti, kiekvieną mielą rytą, maždaug devintą valandą lyg pagal komandą ima rinktis būrin: Šiauliuose – buvusių gamyklų bendrabučių kiemuose, kaime – netoli parduotuvės. Kalbų, tuščių juokelių – į valias.
Pasikviesti bent vieną iš jų talkon ūkininkui ar kaimo senoliui – sunkus uždavinys.
Jeigu 40 litų pažadėsi (toks yra dabartinis darbo užmokesčio minimumas), gal ir pavyks. Bet... bambalis ir cigaretės – į priekį. Na, jeigu sutartyje dar bus sotūs pietūs ir butelis baltos, gal ir už 20 litų susigundys. Girdėti, Vilniuje darbo neturintys jau be šimto litų dirbti nebenori.
Beje, valstybės pasiskolinti pinigai pašalpoms per trejetą pastarųjų metų pakurstė didžiulį girtavimo šuolį – papildomai net po 2 litrus gryno spirito vienam gyventojui.
Dabar lietuviai jau tvirtai įsiveržė į labiausiai girtaujančių viso pasaulio tautų dvidešimtuką.
Jau dvidešimt tūkstančių vaikų, augančių šeimose, nėra iš viso matę, kad jų tėvas ar motina išeitų į darbą. Net namuose būdami dažnos šeimos tėvai nesusiranda jokio užsiėmimo.
Koks darbo įvaizdis, supratimas apie darbą gali susiformuoti šių vaikų sąmonėje? Jog dėl darbo neverta stengtis, viskas bus duodama veltui.
Šiaulių rajono savivaldybės biudžete, pavyzdžiui, šiais metais suplanuota gauti žemės, medžioklės plotų, prekyviečių mokesčių 28 milijonus litų.
Pusė iš mokesčių mokėtojų gaunamų pinigų numatyta socialinei paramai: pašalpoms, kompensacijoms už būstų šildymą ir karštą vandenį, nemokamam vaikų maitinimui mokyklose ir darželiuose, kitoms lengvatoms.
Ar bent kiek pasistengus, nebūtų galima sumažinti skurdžiais apsimetusiųjų skaičių?
Akmenės, Šilalės rajonų pavyzdžiai, kai per porą metų pašalpų gavėjų sumažėjo net trečdaliu, siūlo tik teigiamą atsakymą. Bet šalies Savivaldybių asociacija tokio darbo įnirtingai kratosi – valstybė pinigus skiria, tegul ji ir rūpinasi.
Dori žmonės, bendruomenės pagrįstai piktinasi besaikiu pinigų švaistymu nenorinčių dirbti, apgavikų pašalpoms. Tačiau besipiktinančios apačios nesulaukia jokios moralinės savivaldybių paramos.
Jeigu savivaldybės politikai, tarkime, Šiaulių rajono, susėstų ir sutartų, jog už tris–keturis milijonus litų, kuriuos per metus galima sutaupyti nepagrįstai jų nešvaistant nenorinčių dirbti pašalpoms, šiemet išasfaltuosime kelią į stambią Gilvyčių gyvenvietę, kitais metais – į Gilaičius, vėliau – į Pikeliškę, Valakus ar kitur, arba atliksime kitokius visiems naudingus darbus, visapusiško bendruomenių pritarimo neabejotinai sulauktų.
Įdomu, jog iš penkių pilotinių savivaldybių, kurioms buvo pasiūlyta pačioms nuspręsti, kam verta mokėti socialines pašalpas, tik žemaičių savivaldybės – Akmenės ir Šilalės – darbo ėmėsi rimtai. Matyt, žemaitiška kalba su apgavikais buvo trumpa ir aiški.
Maždaug: jeigu vien dejuoji, vadinasi, neturi darbo. O jei neturi darbo, vadinasi, nenori dirbti. O jei nenori dirbti, tai nieko neturi. O jei nieko neturi, vadinasi, pats kaltas.
 |
| Antanas Staponkus |
Leonido VOROBJOVO pieš.
