Istorijos pamoka Žydų genocido dieną

Eu­ro­pos Ta­ry­bos Mi­nist­rų ko­mi­te­tas, Re­ko­men­da­ci­ja (2001)15 dėl dvi­de­šimt pir­mo­jo am­žiaus Eu­ro­pos is­to­ri­jos mo­ky­mo.

Jau ant­ri me­tai Pa­če­riaukš­tės P. Poš­kaus pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­niai, va­do­vau­ja­mi “At­min­ties kelio” mo­kyk­lo­je su­ma­ny­to­jo is­to­ri­jos mo­ky­to­jo A. Bag­do­na­vi­čiaus išei­na į at­mi­ni­mo žy­gį, skir­tą Žy­dų ge­no­ci­do die­nai pa­mi­nė­ti. Žy­gio pra­džio­je mo­ky­to­jas pri­mi­nė, ko­kie svar­būs ir lau­kia­mi bu­vo žy­dai Bir­žams Rad­vi­lų lai­kais: „Krikš­čio­nys prie­var­tos at­ve­ju tu­ri gin­ti žy­dus taip, kaip pa­čius sa­ve, nes vie­ti­niai žy­dai yra šio mies­to na­riai“(K. Rad­vi­la 1607 m.). Pir­mo­ji sto­te­lė – Apas­čios upės kran­tas. At­mi­ni­mo žy­gio tiks­las – ap­lan­ky­ti tas Bir­žų mies­to vie­tas, ku­rios dar me­na prieš II Pa­sau­li­nį ka­rą čia gy­ve­nu­sius žy­dus: tai se­no­ji ak­mens ir ply­tų mū­ro vie­naaukš­tė si­na­go­ga, cha­si­dų si­na­go­ga, žy­dų se­ne­lių prie­glau­da, žy­dų bend­ruo­me­nės pa­sta­tas – pir­tis. Mo­ki­niai pa­tys pa­sa­ko­jo apie kiek­vie­ną žy­dus pri­me­nan­tį pa­sta­tą. At­mi­ni­mo ke­lio pa­bai­ga – Pa­kam­po­nys. Pa­dė­ję po at­mi­ni­mo ak­me­nu­ką prie ant­ka­pi­nio ak­mens, per­skai­tė­me nau­jai pa­sta­ty­ta­me me­mo­ria­le įam­žin­tas žy­dų pa­var­des. Sup­ra­to­me, kad ho­lo­kaus­tas – ne tik žy­dų tra­ge­di­ja. Tai – mū­sų tra­ge­di­ja, nes ne­te­ko­me šei­mų su vai­kais, ku­rie bū­tų ga­lė­ję kur­ti, sta­ty­ti ar dai­nuo­ti.

To­kios pa­mo­kos mo­ko, kad is­to­ri­ją pri­va­lo­me pri­si­min­ti tam, kad pa­si­mo­ky­tu­me iš praei­ties ir ne­kar­to­tu­me klai­dų.