Žagarės miesto šventė tęsia tradicijas

Žagarės miesto šventė tęsia tradicijas

Žagarės miesto šventė tęsia tradicijas

Šeštadienį Žagarėje (Joniškio r.) šurmuliavo miesto šventė, daugelį metų tęsianti teatrines ir iš čia kilusių žymių žmonių sugrįžimų tradicijas. Žiūrovų laukė naujo spektaklio premjera, skambėjo koncertai, į susitikimus kvietė parodos, knygų autoriai.

Loreta RIPSKYTĖ

loretar@skrastas.lt

Nesklandumai nesugadino nuotaikos

Žagarės gimtadienis prasidėjo nelauktais nesklandumais: sprogo bričkos, turėjusios vežti rengino kvieslius, padanga, todėl pastariesiems teko persėsti į kultūros centro autobusiuką. Tokia pat nesėkmė ištiko ir iš Kauno skubėjusius muzikantus, tik nuleido ne arklio traukiamos transporto priemonės, bet automobilio padangas.

Tačiau giedras dangus  žadėjo gerą dieną, o šventės organizatoriai pasistengė, kad žiūrovai nepatirtų nepatogumų.

Renginys prasidėjo pamaldomis, po kurių šventoriuje liaudiškos muzikos melodijomis džiugino kolektyvas „Vyšnelė“.

Po pusvalandžio šventė persikėlė į Vilniaus gatvėje prieš gerą mėnesį įsikūrusius tautodailininkės Aušros Petrauskienės lėlių namus.

Visi norintieji galėjo apžiūrėti jau spėjusią pasipildyti lėlių kolekciją, padainuoti, pašokti. Susirinkusiems grojo kapela „Švėtė“. Keletas vietos gyventojų A. Petrauskienei dovanojo savo siūtų lėlių.

Vėliau sporto entuziastai skubėjo į parką, kur įsijungti į įvairias rungtis kvietė žagarietis Edmundas Vaičiulis. Kiti gi skubėjo užsiimti patogias vietas stebėti Žagarės kultūros centro dramos kolektyvo premjerą „Sėkmės, pone Žordenai!“ (pagal Moljerą), pasakojančią apie žmonių garbėtrošką, godumą, viliones ir iš to kylančias problemas. Pastatyme vadino aštuoni vietos saviveiklininkai, spektaklį režisavo Aida Visockienė.

Knyga apie kraštietį Joną Lalą

Iškart po spektaklio prie kultūros centro žiūrovų laukė skambios akordeonisto, muzikos virtuozo Modesto Juknos melodijos, o troškuliui numalšinti ar alkio kirminui numaldyti – pintinės vasarinių baltinių obuolių.

Kasmet Žagarės miesto šventėje skiriamas dėmesys iš čia kilusiems žinomiems žmonėms. Šiemet nusilenkta kraštiečiui aktoriui Jonui Lalui, nepamirštamam „Žaldokynės“ Žaldokui, kurį mirtis netikėtai išsivedė Anapilin prieš penkerius metus. Vaikystę praleidęs Gembūčių kaime, būsimasis aktorius subrendo Žagarėje.

Dalindamasis prisiminimais 81-erių metų Eugenijus Lalas pasakojo, kad brolis Jonas visą gyvenimą rašė dienoraštį, apie kurį net artmiausi žmonės nedaug žinojo, labiau nujautė, nes jo kišenėse nuolat būdavo pilna kalendoriaus lapelių su įvairiomis mintimis.

Jonas Lalas rašė apie savo kaimą, gimtinę, apie teatrą, žmones, įvykius. Šie užrašai – savitas dienoraštis tapo knygos „Tylusis teatro metraštininkas“ pagrindu. Leidinį sudarė Diana Gancevskaitė, o idėją jį išleisti puoselėjo ir iniciatyvos ėmėsi Jono Lalo anūko Manto žmona Rūta Lalienė.

Be J. Lalo neapsieidavo mokyklos vaidinimai. Žagarėje ypatingo pasisekimo sulaukė spektaklis „Atžalynas“ (pagal Kazį Binkį). Nuo žmonių gausos kultūros namų salė tiesiog lūžo. Eugenijus Lalas prisiminė tame spektaklyje pats turėjęs įpareigojimą atitraukti ir užtraukti užuolaidas. Deja, nepasisekė, vaikas susipainiojo ir nuvirto tiesiai į žiūrovų pusę, už ką vėliau buvo mokytojų išbartas.

Jonas Lalas iš Žagarės į Vilnių išvyko vos baigęs mokyklą. Jo šeima patyrė tremtį. Pačiam Jonui Lalui pasisekė likti neišvežtam. Jis, anot brolio Eugenijaus, turėjo užtarėją režisierę, aktorę Kazimierą Kymantaitę.

Prisiminimais apie aktorių Joną Lalą dalinosi jo sūnus medikas, taip pat Jonas, kraštotyrininkė, kraštietė Roma Gapšienė, Žagarės šviesuolė Roma Vaitkienė, režisierė Aida Visockienė.

Fotografijos iš paukščio skrydžio

Antrus metus iš eilės žagariečius ir miesto svečius fotografijomis iš paukščio skrydžio džiugino klaipėdiškis Robertas Rezgevičius.

Jo paroda „Kas sakė, kad negalime skraidyti“ vertė aikčioti iš nuostabos. Autorius fotografuoja leisdamasis parašiutu. Fiksuoja vaizdus ir žmones, taip pat šokančius su parašiutais. 2007 metais jo daryta fotografija tarptautiniame žurnalo „Aviacijos pasaulis“ surengtame konkurse užėmė 1-ą vietą.

R. Rezgevičius šiam pomėgiui atidavė jau 16 metų, per tą laiką atliko daugiau kaip 1500 šuolių. Ne visi nusileidimai buvo sėkmingi. Fotografas patyrė kojų, rankų lūžius, stuburo traumą. Užsiėmimas brangiai kainuoja. Specialus šalmas su fotoaparatu, filmavimo kamera kainuoja kelis tūkstančius litų. Technika greitai sensta, ji genda. O sykį vienoje šventėje fotografavimo įranga nukrito iš 1,5 kilometro aukščio ir sudužo.

R. Rezgevičius pomėgį šuoliams su parašiutu paveldėjo iš tėvo, kuris skraido parasparniu. Į Žagarę parodos autorius atvyksta ne pirmą kartą, ne kartą čia lankėsi su žmona ir turi planų ilgiau apsistoti.

Koncertai

Vakarop miestelėnų laukė koncertai miesto parke. Susirinkusiems dainavo vietos kolektyvai ir solistai, Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ ir solistė Aurelija Čižauskaitė, atlikusi populiariausius lietuvių ir užsienio autorių muzikinius hitus.

Juos keitė Akmenės „Širdžių choras“, praėjusį sezoną puikiai pasirodęs televiziniame „Chorų karų“ projekte.

Vėliau grojo ir dainavo Jūratė Miliauskaitė, gyvo garso grupė „Pasienio zona“.

Autorės nuotr.

OBUOLIAI: Pievelėje prie kultūros centro klausydamiesi muzikos žiūrovai galėjo pasivaišinti vasariniais obuoliais.

LĖLĖS: Lėlių namuose apsilankiusiųjų akis džiugino žaismingos lėlytės.

KAPELA: Groja ir dainuoja kapela „Švėtė“.

DEMONSTRACIJA: Fotografas Robertas Rezgevičius demonstravo specialų šalmą su fotografijos įranga, su kuria dirba fiksuodamas vaizdus ir žmones iš paukščio skrydžio.

BROLIS: Eugenijus Lalas sakė, kad spektaklis „Žaldokynė“ buvo jo brolio Jono Lalo „gulbės giesmė“.

CHORAS: Šventėje koncertavo choras „Polifonija“ ir solistė Aurelija Čižauskaite.

NUOTRAUKOS: Žiūrovus stebino šokant su parašiutu darytos Roberto Rezgevičiaus fotografijos.

CHORAS: Žagariečių ovacijų sulaukė „Širdžių choras“ iš Akmenės.