Naujausios
Sūnus žengia tėvų ūkininkų pėdomis
Stupurų kaime (Joniškio rajonas) devynerius metus ūkininkaujantys Jolanta ir Rimantas Petrauskai įsitikinę, kad iš žemės galima neprastai gyventi: jei gamta vienais metais atėmė, kitais davė daugiau. Tėvų pėdomis seka kol kas kartu gyvenantis 23-ejų metų sūnus Justas, įkūręs savo ūkį ir svajojantis pasistatyti vienkiemyje namą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Sūnus pasirinko ūkininko kelią
Jolantos, Rimanto ir Justo Petrauskų sodybos nė nepalaikytum ūkininkų namais. Kiemą juosia daili tvora, visur žaluma – veja, tujos, gausiai žydintys rožių kerai, tvenkinukas. Tai – šeimininkės Jolantos, kuri daugiausia laiko praleidžia tvarkydama gėlynus, namus, erdvė. Kartais čia sukinėjasi ir dešimtmetė dukra Urtė, kuriai žemės ūkis kol kas atrodo tolima sfera. Mergaitė mieliau groja pianinu.
Tuo tarpu vyresnėlis 23-ejų metų sūnus Justas – tikras tėvų pasekėjas. Jam patinka ramybė, kaimas, kur praleidžia vasaras, rūpindamasis pasėliais. Kai lankėmės, buvo pirma rapsų kūlimo diena. Sūnus ir tėvas pasikeisdami važinėjo į laukus, patikrinti, ar darbininkams gerai sekasi, pasitikti kuro vežėjų.
Šiemet agronomo specialybės bakalauro laipsnio diplomą atsiėmęs Justas pateikė dokumentus Aleksandro Stulginskio universitete tęsti agronomijos mokslų magistrantūroje. Jaunas vyras mano, kad agronomija pastaruoju metu paklausi, šios specialybės atstovų reikia ūkiuose. Todėl baigdami bakalauro studijas beveik visi 30 jo bendrakursių jau dirbo.
Justui net nereikėjo ieškoti – jis turi ne tik tėvų, bet ir savo, jaunojo ūkininko, ūkį, įkurtą 2008 metų sausį, dar savo mokslų pradžioje.
17 metų turėjo traktorininko teises
Paklaustas, ar nesigaili likęs kaime, vaikinas sako, kad mieste jį vargina triukšmas. Norėtų ateityje net dar labiau priartėti prie gamtos, senelio žemėje vienkiemyje pasistatyti namą.
Justas ūkininkavimu pradėjo domėtis būdamas paauglys. Iš pradžių labiau pramogai bandė padėti tėvui prie technikos. 17 metų išlaikė traktorininko teises, bet jau 15–16 metų gabendavo į laukus vandenį.
Baigdama Meškuičių gimnaziją klasė tvarkė alpinariumą. Tada Justas talkino traktoriumi, vežė žemes, akmenis.
Iš bendraklasių jis vienintelis pasuko žemės ūkio keliu.
„Per abiturientų išleistuves Meškuičių gimnazijoje auklėtoja klausė: ar jūs per prievartą Justą varote į agronomiją?“ – juokiasi tėvas Rimantas Petrauskas.
Vyko į artojų varžybas
Jaunasis ūkininkas jau valdo apie 80 hektarų žemės, iš jos maždaug pusė – nuosavos. Kartu su tėvais jie dirba maždaug 350 hektarų žemės apie Stupurų, Mekių, Daugalaičių, Kipštų kaimus. O pradėjo 2003-iaisiais nuo savų trijų hektarų ir dar šiek tiek nuomojamų plotų.
Augina grūdines kultūras: miežius, kviečius, rapsus.
Ūkininkai pasinaudojo Europos Sąjungos parama. Jaunasis ūkininkas įsigijo trąšų barstytuvą, purkštuvą, o tėvas – traktorių ir plūgą. Pateikė ir dar vieną paraišką, pagal kurią tikisi gauti lėšų kombainui.
Justas Petrauskas šią vasarą kartu su Žemės ūkio mokyklos mokiniu Evaldu Paliuku rajono garbę gynė šalies artojų varžybose. Justas tarp 30 dalyvių užėmė devintą vietą. Į varžybas vaikinas vyko savo lėšomis.
„Nors Joniškis pristatomas kaip žemės ūkio rajonas, valdžia išvykos neparėmė. Galėjo bent nugabenti traktorių. Šiaulių, Pakruojo rajonuose požiūris kitoks. Teko dalyvauti Pakruojo rajono artojų varžybose, jos buvo net aukštesnio lygio negu respublikinės,“ – sakė R. Petrauskas.
Iš ūkio gyventi tikrai galima
Kai pradėjo verstis savo ūkyje, Petrauskai galvojo auginti ir anuomet populiarius cukrinius runkelius, bet jau nebegavo kvotos.
„Išėjome ūkininkauti, kai aplink kiti seniai žemę dirbo. Mąstėme, vargu, ar kada juos pasivysime. Bet dabar atrodo, kad priartėjome,“ – sako Jolanta Petrauskienė.
Jai pritaria ir vyras Rimantas, teigiantis, kad iš žemės ūkio galima neprastai gyventi. Todėl jis nesupranta žemdirbių, kurie nuolat skundžiasi, kad trąšų, kuro kainos auga. Kol kas ir grūdų supirkimo kainos pakilusios į aukštumas. O už rapsų toną šiemet siūloma net apie 1600 litų.
Žemės ūkis priklausomas nuo oro sąlygų, bet Petrauskai jo nekeikia.
„Mūsų laukuose lietus ir vėjas išguldė apie 20 procentų kviečių, šiek tiek rapsų. Bet tragedijos nėra. O jei vienais metais pajamos ir išlaidos išeis lygiosiomis ar nuostolį patirsi, kitąmet turėtum atsigriebti,“ – optimistiškai mąsto Rimantas Petrauskas.
Vienintelė bėda – darbininkai. Patikimų, darbščių ir negeriančių rasti sudėtinga. Būna, kad žmogus vieną dieną padirbėja arba iš ryto ateina – avanso paprašo ir dingsta kelias paras. Šiuo metu ūkininkai turi tris nuolatinius samdomus darbininkus, kurie per 5 darbo metus jau pelnė pasitikėjimą. Neseniai priėmė jauną 20-metį darbininką iš Gasčiūnų kaimo. Nors jaunuolis ne viską sugeba, bet noriai mokosi ir dirba.
Kada geriau buvo gyventi
„Teko kalbėtis su pažįstama lietuve, gyvenančia Suomijoje jau daugiau kaip 10 metų. Ji, grįžusi į tėviškę, klausinėjo žmonių: kada geriau buvo gyventi – anksčiau ar dabar. Daugelis tvirtino, kad dabar blogiau. Mums taip neatrodo, – pasakoja Jolanta Petrauskienė. – Iš užsienio grįžusi lietuvė sakė tik Suomijoje supratusi, ką reiškia taupyti. Kad reikia visur elektrą išjungti, jei tame kambary nebūni, vandenį tausoti.“
Anot J. Petrauskienės, iš užsienio atvykusios lietuvės vyras suomis už galvos susiėmė, kai šeimininkai ant stalo padėjo kelių rūšių sumuštinių, saldumynų. Suomijoje užsukusių į svečius menkai pažįstamų taip nevaišina, nebent sausainių padeda.
Autorės nuotr.
PASISKIRSTYMAS: Ūkiu rūpinasi Rimantas (dešinėje) ir Justas Petrauskai, o Jolanta daugiausia pluša tvarkydama sodybos aplinką ir namus.
PASEKĖJAS: Justas (dešinėje) tėvo Rimanto pėdomis pradėjo sekti nuo paauglystės ir jau ūkininkauja penktus metus.
DERLIUS: Rimantas Petrauskas sako, kad rapsų derlius šiemet bus geras.