
Naujausios
GYVOJI TRADICIJA
Puodai – iš molio, arbata – iš pievų
Šiaulių universiteto folkloro ansamblis „Vaiguva“ ne tik koncertuoja. Kolektyvas siekia pažinti savo šaknis. Jaunimas nenori grįžti į akmens amžių ir gyventi miškuose be telefonų ar interneto, tačiau kala žalvarį ir skobia medinį būgną. Stengiasi viską pasigaminti savo rankomis ir dainas dainuoja ne tik protėvių garbei, bet ir ateities kartoms.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
„Patarmasas“ ir „šmontalas“
„Vaiguva“ surengė sau savaitgalio šventę – stovyklą. Tris dienas tuzinas jaunuolių nuo ryto iki vakaro „maudėsi“ liaudiškose dainose, šokiuose ir amatuose. Studentai stovyklavo Kurtuvėnų regioniniame parke, Jautmalkės kaime esančioje Laimono ir Jurgitos Bartkų atkurtoje žemaitiškoje sodyboje.
Pusryčiai, pietūs ir vakarienė buvo gaminami ant laužo. Patiekalai – senoviniai, daugeliui mūsų girdėti, tačiau neragauti.
Pirmasis išbandymas – miltiniai kukulaičiai su padažu. Kukulaičiai buvo virti iš vadinamųjų „prastų“ ruginių miltų – rupiai maltų. Į miltus įdėjo varškės ir kiaušinių. Dėl aromato – kmynų. Grietinės ir sviesto padažą pagardino žaliomis mėtomis. Netrukus paaiškėjo, kad šie kukulaičiai verda gerokai ilgiau nei varškėčiai, o porcijas reikia kruopščiai pamatuoti – labai sotūs.
Kitą kartą prie įprastų užkandžių ant stalo buvo patiektos bulvės su lupenomis. Jos pagardinamos trintomis kanapių sėklomis.
Norintys sočiau užkąsti, valgė „patarmasą": savotišką košę iš virtų, sutrintų ir šiek tiek apkeptų bulvių. Jos užpilamos rūgpieniu. Jei nori riebiau – dar ir grietine. Reikia dėl skonio įmaišyti pjaustyto svogūno, druskos, pipirų. Tinka su juoda duona ir tomis pačiomis virtomis bulvėmis. Galima pagardinti ir čiobreliais, bazilikais ar mėtomis. „Šmontalas“ – panašios sudėties, tik bulvės neapkepamos ir viskas sumaišoma.
Arbata katile buvo verdama tik iš čia pat surinktų arbatžolių. Saulės kepinamuose šlaituose gausu čiobrelių. Vanduo – iš netoliese besiveržiančios versmės.
Muzika, dainos ir šokiai
Pavėsyje visi rinkosi dainuoti. Skambėjo žemaitiškos, aukštaitiškos, dzūkiškos dainos. Merginos traukė sutartines. Čia į pagalbą atskubėjo pora iš Kauno: folkloro žinovas, muzikantas ir kelių folkloro kolektyvų vadovas kaunietis Andrius Morkūnas bei etnologė, sutartinių žinovė ir buvusi vaiguviškė Daiva Morkūnienė.
Kiekvienas vaiguviškis stengiasi išmokti groti nors vienu liaudišku instrumentu. Stovykloje visi miklino pirštus devynstygėmis kanklėmis. Lavino plaučius, pūsdami beržo tošimi apvyniotus ragus arba daudytę.
Vakarais aidėjo armonika, bandonija ir būgnas. Kai vieni grojo, kiti – šoko. „Grandskveris“, „malūnėlis“, „ulanas“ ir dar daug kitų šokių varė devintą prakaitą.
Po šokių visi klausėsi ansamblio vadovės Dianos Martinaitienės paskaitos apie senovinius burtus ir D. Morkūnienės mokslinę apžvalgą apie kario įvaizdį lietuvių liaudies dainose.
Naujokai ir senbuviai
Stovykloje buvo ir vaiguviškių „veteranų“ – tų, kurie jau nebestudijuoja Šiaulių universitete, tačiau ir toliau domisi etnokultūra. Sergejus Staponkus, draugų vadinamas Seržu – Šiaulių miesto metų mokytojas.
„Ryškiausias prisiminimas kabo man ant kaklo – iš akmens pasigaminau kirvuką. Jo forma tokia pati, kaip Kernavėje rastų archeologinių radinių. Drobinius marškinius pasipuošiau kuršiška sage. Stovykloje susipažinau su baltų dvasiniu bei materialiniu paveldu. Tik taip ir galima tapti tikru šių vertybių saugotoju ir puoselėtoju – per diskusijas, dainas, rankdarbius“, – mano Seržas.
Vienerius metus „Vaiguvą“ lankanti Ieva Vorobjovaitė po stovyklos džiaugėsi, kad čia rado visko širdžiai, protui ir balsui. Mergina vakarais audė liaudišką juostą. Tam nereikia staklių. Pakanka kelių kvadratinių kartono gabalėlių su skylutėmis ir vietos pritvirtinti siūlus. Dienomis tobulino dainavimo įgūdžius bei pasigamino žalvarinę sagę.
Kai darbas tarsi poilsis
Dovydas Petkus, kolektyvo senbuvis, rankose laikė ir kirvį, ir adatą: „Pagaliau pasiekiau tikslą – pasisiuvau kelnes prie savo archeologinių rūbų. Pradėjau gaminti kankles. Tikiuosi greitai užbaigsiu. Ši stovykla – susitikimas su senosiomis tradicijomis, kultūra bei amatais. Čia galima išmokti ne vien tik nusilipdyt puodą, ar nusikalti senovinę segę, bet ir išmokti gaminti „patarmasą“, „šiupinį“ ir gardų „šmontalą“. Man ši stovykla – tradicijų puoselėjimas, išsaugojimas ir viltis, kad jos bus perduotos kitoms kartoms“.
Viena geriausių „Vaiguvos“ dainų vedžiotojų Justina Virvičiūtė iš kelmo skobė medinį būgną ir iš lazdyno suko odą prilaikančius žiedus.
Edita Šimkutė pasakojo namie niekada liaudiškų patiekalų nebūtų pasigaminusi. Labiausiai jai patiko dainavimo „treniruotės“, dar – lipdyti iš molio. Niekada gyvenime to nedariau. Tik iš aprašymų žinojau, kokius puodus gamino senovės lietuviai“.
Autoriaus nuotr.
PIETŪS: Visi patiekalai skanesni, jei gaminami ant laužo.
KARDAS: „Paduok sesute kardą“. Tokią gyvą skulptūrą sukūrė vaiguviškiai, tačiau kiekvienas gali sugalvoti sau patinkantį pavadinimą.
RANKDARBIAI: Molis – puiki medžiaga indams. Lietuvai būdinga šukelinė, virvelinė, brūkšniuotoji, grublėtoji keramika.
Andriaus MORKŪNO nuotr
ŽALVARIS: Vaiguviškiai (Iš kairė) Marija, Ieva ir Sergejus mokosi senovinės juvelyrikos – mažomis dildėmis zulina žalvario sages.
BŪGNAS: Justina per dieną išskobė būgno
DAUDYTĖ: Dovydui teko nemažai patreniruoti plaučius, kol iš daudytės „išspaudė“ penkis švarius skirtingo aukščio garsus.