Puodai – iš molio, arbata – iš pievų

GY­VO­JI TRA­DI­CI­JA

Puo­dai – iš mo­lio, ar­ba­ta – iš pie­vų

Šiau­lių uni­ver­si­te­to folk­lo­ro an­samb­lis „Vai­gu­va“ ne tik kon­cer­tuo­ja. Ko­lek­ty­vas sie­kia pa­žin­ti sa­vo šak­nis. Jau­ni­mas ne­no­ri grįž­ti į ak­mens am­žių ir gy­ven­ti miš­kuo­se be te­le­fo­nų ar in­ter­ne­to, ta­čiau ka­la žal­va­rį ir sko­bia me­di­nį būg­ną. Sten­gia­si vis­ką pa­si­ga­min­ti sa­vo ran­ko­mis ir dai­nas dai­nuo­ja ne tik pro­tė­vių gar­bei, bet ir atei­ties kar­toms.

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

alvydas@skrastas.lt

„Pa­tar­ma­sas“ ir „šmon­ta­las“

„Vai­gu­va“ su­ren­gė sau sa­vait­ga­lio šven­tę – sto­vyk­lą. Tris die­nas tu­zi­nas jau­nuo­lių nuo ry­to iki va­ka­ro „mau­dė­si“ liau­diš­ko­se dai­no­se, šo­kiuo­se ir ama­tuo­se. Stu­den­tai sto­vyk­la­vo Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke, Jaut­mal­kės kai­me esan­čio­je Lai­mo­no ir Jur­gi­tos Bart­kų at­kur­to­je že­mai­tiš­ko­je so­dy­bo­je.

Pus­ry­čiai, pie­tūs ir va­ka­rie­nė bu­vo ga­mi­na­mi ant lau­žo. Pa­tie­ka­lai – se­no­vi­niai, dau­ge­liui mū­sų gir­dė­ti, ta­čiau ne­ra­gau­ti.

Pir­ma­sis iš­ban­dy­mas – mil­ti­niai ku­ku­lai­čiai su pa­da­žu. Ku­ku­lai­čiai bu­vo vir­ti iš va­di­na­mųjų „pra­stų“ ru­gi­nių mil­tų – ru­piai mal­tų. Į mil­tus įdė­jo varš­kės ir kiau­ši­nių. Dėl aro­ma­to – kmy­nų. Grie­ti­nės ir svies­to pa­da­žą pa­gar­di­no ža­lio­mis mė­to­mis. Net­ru­kus paaiš­kė­jo, kad šie ku­ku­lai­čiai ver­da ge­ro­kai il­giau nei varš­kė­čiai, o po­rci­jas rei­kia kruopš­čiai pa­ma­tuo­ti – la­bai so­tūs.

Ki­tą kar­tą prie įpras­tų už­kan­džių ant sta­lo bu­vo pa­tiek­tos bul­vės su lu­pe­no­mis. Jos pa­gar­di­na­mos trin­to­mis ka­na­pių sėk­lo­mis.

No­rin­tys so­čiau už­kąs­ti, val­gė „pa­tar­ma­są": sa­vo­tiš­ką ko­šę iš vir­tų, su­trin­tų ir šiek tiek ap­kep­tų bul­vių. Jos už­pi­la­mos rūg­pie­niu. Jei no­ri rie­biau – dar ir grie­ti­ne. Rei­kia dėl sko­nio įmai­šy­ti pjaus­ty­to svo­gū­no, drus­kos, pi­pi­rų. Tin­ka su juo­da duo­na ir to­mis pa­čio­mis vir­to­mis bul­vė­mis. Ga­li­ma pa­gar­din­ti ir čiob­re­liais, ba­zi­li­kais ar mė­to­mis. „Šmon­ta­las“ – pa­na­šios su­dė­ties, tik bul­vės neap­ke­pa­mos ir vis­kas su­mai­šo­ma.

Ar­ba­ta ka­ti­le bu­vo ver­da­ma tik iš čia pat su­rink­tų ar­bat­žo­lių. Sau­lės ke­pi­na­muo­se šlai­tuo­se gau­su čiob­re­lių. Van­duo – iš ne­to­lie­se be­si­ver­žian­čios vers­mės.

Mu­zi­ka, dai­nos ir šo­kiai

Pa­vė­sy­je vi­si rin­ko­si dai­nuo­ti. Skam­bė­jo že­mai­tiš­kos, aukš­tai­tiš­kos, dzū­kiš­kos dai­nos. Mer­gi­nos trau­kė su­tar­ti­nes. Čia į pa­gal­bą at­sku­bė­jo po­ra iš Kau­no: folk­lo­ro ži­no­vas, mu­zi­kan­tas ir ke­lių folk­lo­ro ko­lek­ty­vų va­do­vas kaunietis And­rius Mor­kū­nas bei et­no­lo­gė, su­tar­ti­nių ži­no­vė ir bu­vu­si vai­gu­viš­kė Dai­va Mor­kū­nie­nė.

Kiek­vie­nas vai­gu­viš­kis sten­gia­si iš­mok­ti gro­ti nors vie­nu liau­diš­ku inst­ru­men­tu. Sto­vyk­lo­je vi­si mik­li­no pirš­tus de­vyns­ty­gė­mis kank­lė­mis. La­vi­no plau­čius, pūs­da­mi ber­žo to­ši­mi ap­vy­nio­tus ra­gus ar­ba dau­dy­tę.

Va­ka­rais ai­dė­jo ar­mo­ni­ka, ban­do­ni­ja ir būg­nas. Kai vie­ni gro­jo, ki­ti – šo­ko. „Grandsk­ve­ris“, „ma­lū­nė­lis“, „ula­nas“ ir dar daug ki­tų šo­kių va­rė de­vin­tą pra­kai­tą.

Po šo­kių vi­si klau­sė­si an­samb­lio va­do­vės Dia­nos Mar­ti­nai­tie­nės pa­skai­tos apie se­no­vi­nius bur­tus ir D. Mor­kū­nie­nės moks­li­nę ap­žval­gą apie ka­rio įvaiz­dį lie­tu­vių liau­dies dai­no­se.

Nau­jo­kai ir sen­bu­viai

Sto­vyk­lo­je bu­vo ir vai­gu­viš­kių „ve­te­ra­nų“ – tų, ku­rie jau ne­bes­tu­di­juo­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­te, ta­čiau ir to­liau do­mi­si et­no­kul­tū­ra. Ser­ge­jus Sta­pon­kus, drau­gų va­di­na­mas Ser­žu – Šiau­lių mies­to me­tų mo­ky­to­jas.

„Ryš­kiau­sias pri­si­mi­ni­mas ka­bo man ant kak­lo – iš ak­mens pa­si­ga­mi­nau kir­vu­ką. Jo for­ma to­kia pati, kaip Ker­na­vė­je ras­tų ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių. Dro­bi­nius marš­ki­nius pa­si­puo­šiau kur­šiš­ka sa­ge. Sto­vyk­lo­je su­si­pa­ži­nau su bal­tų dva­si­niu bei ma­te­ria­li­niu pa­vel­du. Tik taip ir ga­li­ma tap­ti tik­ru šių ver­ty­bių sau­go­to­ju ir puo­se­lė­to­ju – per dis­ku­si­jas, dai­nas, rank­dar­bius“, – ma­no Ser­žas.

Vie­ne­rius me­tus „Vai­gu­vą“ lan­kan­ti Ie­va Vo­rob­jo­vai­tė po sto­vyk­los džiau­gė­si, kad čia ra­do vis­ko šir­džiai, pro­tui ir bal­sui. Mer­gi­na va­ka­rais au­dė liau­diš­ką juos­tą. Tam ne­rei­kia stak­lių. Pa­kan­ka ke­lių kvad­ra­ti­nių kar­to­no ga­ba­lė­lių su sky­lu­tė­mis ir vie­tos pri­tvir­tin­ti siū­lus. Die­no­mis to­bu­li­no dai­na­vi­mo įgū­džius bei pa­si­ga­mi­no žal­va­ri­nę sa­gę.

Kai dar­bas tar­si poil­sis

Do­vy­das Pet­kus, ko­lek­ty­vo sen­bu­vis, ran­ko­se lai­kė ir kir­vį, ir ada­tą: „Pa­ga­liau pa­sie­kiau tiks­lą – pa­si­siu­vau kel­nes prie sa­vo ar­cheo­lo­gi­nių rū­bų. Pra­dė­jau ga­min­ti kank­les. Ti­kiuo­si grei­tai už­baig­siu. Ši sto­vyk­la – su­si­ti­ki­mas su se­no­sio­mis tra­di­ci­jo­mis, kul­tū­ra bei ama­tais. Čia ga­li­ma iš­mok­ti ne vien tik nu­si­lip­dyt puo­dą, ar nu­si­kal­ti se­no­vi­nę se­gę, bet ir iš­mok­ti ga­min­ti „pa­tar­ma­są“, „šiu­pi­nį“ ir gar­dų „šmon­ta­lą“. Man ši sto­vyk­la – tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas, iš­sau­go­ji­mas ir vil­tis, kad jos bus per­duo­tos ki­toms kar­toms“.

Vie­na ge­riau­sių „Vai­gu­vos“ dai­nų ve­džio­to­jų Jus­ti­na Vir­vi­čiū­tė iš kel­mo sko­bė me­di­nį būg­ną ir iš laz­dy­no su­ko odą pri­lai­kan­čius žie­dus.

Edi­ta Šim­ku­tė pa­sa­ko­jo na­mie nie­ka­da liau­diš­kų pa­tie­ka­lų ne­bū­tų pa­si­ga­mi­nu­si. La­biau­siai jai pa­ti­ko dai­na­vi­mo „tre­ni­ruo­tės“, dar – lip­dy­ti iš mo­lio. Nie­ka­da gy­ve­ni­me to ne­da­riau. Tik iš ap­ra­šy­mų ži­no­jau, ko­kius puo­dus ga­mi­no se­no­vės lie­tu­viai“.

Au­to­riaus nuo­tr.

PIE­TŪS: Vi­si pa­tie­ka­lai ska­nes­ni, jei ga­mi­na­mi ant lau­žo.

KAR­DAS: „Pa­duok se­su­te kar­dą“. To­kią gy­vą skulp­tū­rą su­kū­rė vai­gu­viš­kiai, ta­čiau kiek­vie­nas ga­li su­gal­vo­ti sau pa­tin­kan­tį pa­va­di­ni­mą.

RANK­DAR­BIAI: Mo­lis – pui­ki me­džia­ga in­dams. Lie­tu­vai bū­din­ga šu­ke­li­nė, vir­ve­li­nė, brūkš­niuo­to­ji, grub­lė­to­ji ke­ra­mi­ka.

And­riaus MOR­KŪ­NO nuo­tr

ŽAL­VA­RIS: Vai­gu­viš­kiai (Iš kai­rė) Ma­ri­ja, Ie­va ir Ser­ge­jus mo­ko­si se­no­vi­nės ju­ve­ly­ri­kos – ma­žo­mis dil­dė­mis zu­li­na žal­va­rio sa­ges.

BŪG­NAS: Jus­ti­na per die­ną iš­sko­bė būg­no

DAU­DY­TĖ: Do­vy­dui te­ko ne­ma­žai pa­tre­ni­ruo­ti plau­čius, kol iš dau­dy­tės „iš­spau­dė“ pen­kis šva­rius skir­tin­go aukš­čio gar­sus.