Naujausios
KOMENTARAS
„Dantų išretinimo“ politika
Regina MUSNECKIENĖ
Į redakciją užsukęs kelmiškis pasiguodė, jog „uabo“ direktoriumi dirbantis to paties daugiabučio gyventojas jam pasiūlė „išretinti dantis“. Už tai, kad pastebėjo, jog ankštame kieme direktorius laiko ne tik asmeninį, bet ir bendrovės automobilį. „Kaip gali toks nekultūringas žmogus užimti direktoriaus pareigas?“ – stebėjosi vyras.
Atrodo, jog gali. Jeigu pasidairytume po bendroves ir valdiškas įstaigas, pamatytume, jog pusė vadovų yra tokie pat agresyvūs, savanaudžiai, kasdien smurtaujantys prieš savo pavaldinius. Jie nesiūlo „išretinti dantis“, bet kasdien po kelis kartus pagrasina: „lėksit iš darbo“.
Jeigu mokytojos važinėja į darbą kaimo mokykloje, jos turi nepamiršti nuvežti ir direktorės. Jei nenuveš, gali atsirūgti taip, jog kokį mėnesį neturės ramybės. Direktorė neves savo pamokų, o tikrins nenuvežusios ar kitaip neįtikusios mokytojos. Tikrins kasdien ir peiks. Pirš mokytojai nepilnavertiškumo kompleksą.
Jei nenori, kad taip nutiktų, turi vežti direktorę ne tik į mokyklą, bet ir į savivaldybę. Ten ji porą valandų tvarkys savo reikalus, o tu su kolegėmis kantriai lauksi automobilyje. Nors spaus 30 laipsnių šaltis.
Kartą kelmiškė inteligentė prasitarė vos nekišusi galvos į kilpą. Tiek pabodo kasdienis įstaigos vadovo žeminimas, menkinimas ir niekinimas. Ne todėl, kad neišmanytų savo darbo. Tik todėl, kad ji eilinė darbuotoja, o jis direktorius. Nuo baisios minties atvėsino tik prisiminimas apie vaikus.
Vienoje mokykloje net tėvai gynė savo vaikų mokytoją, kurią nuolat ujo ir niekino direktorė.
Kodėl taip yra? Kodėl vadovai, atsakingi už harmoningus santykius ir gerą psichologinį mikroklimatą, tyčia sėja baimę ir užsiima destruktyvia veikla?
Matyt, pagrindinė priežastis, jog jie nėra tvirti ir kompetentingi vadovai. Savo silpnumą dangsto bandydami sukelti baimę pavaldiniams.
Be to, mūsų visuomenėje dažniausia ne su kompetencija, o su agresija siejamas ir patekimas į aukštesnes pareigas.
Naivu tikėtis, jog kas nors pastebės tavo kompetenciją ir pasiūlys darbą. Pats turi brautis per brūzgynus, lipti per kitų galvas, pataikyti į tinkamą partiją, būti agresyvus. Kuklieji dabar lieka gyvenimo paraštėse. Arba yra tie eiliniai, ant kurių direktoriai gali išlieti savo pyktį.
Agresyvieji, tapę viršininkais, turi visas sąlygas dar labiau puoselėti savo agresiją, nes pavaldiniai jų turi klausyti.
Gaila, bet dar retoje bendrovėje ar biudžetinėje įstaigoje darbuotojas ir darbdavys yra partneriai, suinteresuoti rezultatu.
Kad fizinė ir psichologinė agresija dar labai įsišakanijusi mūsų gyvenime, parodė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas.
Kiekvieną savaitę policija užfiksuoja bent po keletą atvejų, kai vyras koneveikia, smaugia, muša, grasina nužudyti savo žmoną ar sugyventinę, kelia ranką prieš savo vaikus. Suaugę vaikai muša senutes savo motinas. Smurtauja prieš kaimynus.
Dažniausia tai daro girti. Bet sakoma: „Kas blaivam galvoje, tas girtam ant liežuvio.“
„Jei tik kiltų kokia suirutė, brolis šautų į brolį,“ – taip įvertino šiandieninę padėtį vienas karą ir visokių kitokių baisybių matęs senolis.
Šiurkštumo, brutalumo ir agresijos lietuvių tarpusavio santykiuose buvo visais laikais.
Smetonos Lietuvoje savo galią demonstruoti leisdavo turtas.
Bet šiandien gyvename neva demokratinėje visuomenėje. Esame labiau išprusę ir kultūringesni. Tad iš kur tiek neapykantos? Ar sustiprėjusi konkurencija dar labiau pakursto nacionalinį lietuvių bruožą pavydą? Ar per daug sparčiai auga mūsų poreikiai? Ar savisaugos instinktas skatina elgtis agresyviai?
Panorama rodo Maskvą. Į aikštę suplūdusi protestuotojų minia. Prieš Putiną. Viešai vadina jį „žuliku“ ir vagimi. Sudrasko buvusio prezidento portretą. Visa tai vyksta nedemokratiškoje šalyje. Bent mes taip vadiname Rusiją.
Lietuvoje užteko vieno didesnio mitingo. Į žmones nukreipė vandens žarnas. Keliems protestuotojams teko tąsytis po teismus. Tuo ir pasibaigė visa demokratija.
Paprognozuokim, kas būtų nutikę, jei žmogelis, kuriam kaimynas pasiūlė „išretinti dantis“, būtų kreipęsis ne į redakciją, o į policiją. Juk tai tikrų tikriausias smurto artimoje aplinkoje atvejis.
Veikiausiai, nieko nebūtų nutikę. Grasinimus girdėję kaimynai nebūtų liudiję prieš galingą direktorių. O ir policija veikiau tikėtų direktorium negu eiliniu bėdžium.
Balta varna laikoma ir mokyklos direktorei drąsiau pasipriešinanti mokytoja. Nes mokykloje taip įprasta – kai įžengia direktorė, mokytojų kambaryje – kapų tyla. O, rodos, reikėtų visai nedaug – tik susivienyti ir nepaklusti. Nesitaikstyti. Sukiltų vieno, antro kolektyvo darbuotojai. Atsisakytų dirbti su tokiu vadovu. Ir kiti bijotų žeminti ar niekinti.
Nejau mes tikrai vieningi tik savo baime?