Naujausios
PAKRUOJO KRAŠTUI
Kad į kaimą sugrįžtų vaikai
Nuošaliame Grikpėdžių kaime, kur praėjusį rudenį užsidarė mokykla, iš kur emigruoja žmonės, Dalė ir Arūnas Valantinai jau dešimt metų puoselėja ir plečia individualią įmonę, kurioje gaminami mediniai padėklai keliauja pas užsakovus Vakarų Europoje. Įmonės savininkai antrąją krizės bangą pajuto praėjusią vasarą, tačiau neatsitraukia atgal ir, užuot pastūmėję savo vaikus išvykti į užsienį, stengiasi juos sugrąžinti į kaimą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kad vaikai neemigruotų...
Individualiai medinius padėklus gaminančiai Arūno Valantino įmonei šiemet vasarą sukaks dešimt metų. Per tą laiką būta ir pakilimų, ir nuosmūkių, bet verslininkas su žmona Dale, kuri įmonėje dirba vadybininke, neatsitraukia atgal, tvirtai užimdami poziciją, kurią išsikovojo.
Nuošaliame kaime veikianti įmonė — viena didžiausių darbo vietų kūrėjų rajone. Individualioje įmonėje dirba nuo 50 iki 70 žmonių iš Žeimelio, Pašvitinio, Linkuvos seniūnijų. Įmonės transportu žmonės atvežami į darbą ir parvežami namo.
Dalė ir Arūnas Valantinai, puoselėjantys ne tik medienos verslą, bet ir savo sodybą, kurioje hektaro ploto žemės sklype vienas po kito iškilo kaimo turizmui tinkami pastatai, pačių rankomis sukurta jauki aplinka, stengiasi, kad kaimą pasirinktų ir jų vaikai.
Dvyliktokas sūnus Žygimantas, kuriam medienos verslo aplinka jau tapo kasdienybe, darbo kaime nesibaido ir linkęs tapti verslininku.
24-erių metų dukra Eglė, baigusi anglų ir rusų kalbos bakalauro bei švietimo vadybos magistro studijas, kol kas gyvena Šiauliuose. Mergina dalyvauja firmų reklaminėse kampanijose, pristato produkciją, tačiau nuolatinio darbo neturi.
Verslininkų vaikas susidūrė su įprasta jaunam žmogui situacija — Lietuvoje be patirties ir pažinčių darbą su normaliu atlygiu rasti sudėtinga.
Įkūrė naują bendrovę
„Mokykloje Eglė dirbo dvejus metus, kol studijavo magistrantūroje. Vėliau ieškodama darbo dukra suvokė, kad išsilavinimas kartais labiau trukdo nei padeda, nes potencialūs darbdaviai baiminasi konkurencijos. O už pareigas ne pagal jos išsilavinimą siūlomas mažas atlygis — 800 litų. Todėl dukra jau galvojo išvykti į užsienį, tačiau mes stengėmės sulaikyti. Tėvas ypač nenori, kad vaikai išvažiuotų svetur,“ — pasakoja Dalė Valantinienė.
Grikpėdžių verslininkai šalia medienos įmonės įkūrė uždarąją akcinę bendrovę simbolišku pavadinimu „ŽygEglė“, kuriame susijungia abiejų vaikų vardai. Eglė šioje taip pat su medienos verslu susijusioje įmonėje turėtų dirbti direktore. Kol kas bendrovė neveikia, bet šeima parengė projektą ir laukia atsakymo, ar jis bus patenkintas. Jei pasisektų, įmonės darbas turėtų įsibėgėti jau šių metų viduryje.
Padėklai keliauja į užsienį
Per mėnesį iš Grikpėdžių į Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, Italiją iškeliauja nuo 30 iki 40 vilkikų su padėklais. Vienoje vilkiko priekaboje, priklausomai nuo dydžių, — o jų būna labai įvairių, — telpa nuo 300 iki 5500 medinių padėklų. Jų kaina atitinkamai svyruoja nuo 80 eurocentų iki 20 eurų.
Grikpėdžių verslininkai skaičiuoja, kad per mėnesį apyvarta siekia pusę milijono litų. Tačiau įmonės savininkas pastebi, kad jų pajamos labai priklausomos nuo pirkėjų nuotaikų svyravimo, kaip žemdirbių derlius priklausomas nuo gamtos sąlygų.
Medinius padėklus į Vakarų Europos šalis veža ne tik lietuviai. Gabena kaimynai latviai, lenkai ir kiti. Jei kitur kainos krenta, tenka prisiderinti ir mūsiškiams.
Krizės poveikis
„Kadangi vežėjai mūsų prekių paimti dažniausiai užsuka važiuodami iš Rusijos į Vakarų Europą, labai svarbu, kokie užsakymai yra Maskvoje. Jei labai dideli, pervežėjai iki mūsų neužsuka, jei jų trūksta — visai nevažiuoja,“ — verslo subtilybes aiškina įmonės savininkas.
Jis pasakoja, kad įmonė antrąją krizės bangą, apie kurią prabilta tik pastaruoju metu, pajuto jau praėjusią vasarą. Nors Vokietijos socialinė padėtis stabili, bet šios šalies pramonė perėjo prie sutrumpintos darbo dienos. Todėl padėklų paklausa sumažėjo, susidarė jų perteklius, tad krito kaina. Reikėjo ieškoti pirkėjų ir Lietuvoje.
„Jau per praėjusią krizę “medinukai„ stipriai nukentėjo. 2009 metais krovinių į užsienį išsiuntėme tiek pat, kiek ankstesniais metais, bet pajamos krito maždaug ketvirtadaliu,“ — pastebi įmonės vadybininke dirbanti Dalė Valantinienė.
Verslininkai stengiasi investuoti, kas keleri metai keisti įrengimus. Medienos apdirbimo staklės kainuoja nuo 200 iki 300 tūkstančių, autokaras — apie 70 tūkstančių litų.
„Susivalgome“ ir susidėvime per 5 metus,„ — sako A. Valantinas.
Verslo kūrimas
Verslininko mobilusis telefonas beveik nenutyla. Kai kalbamės, jam tenka atsiliepti kas kelias minutes. Bet verslo pradžia nebuvo tokia greitai besisukanti karuselė.
Pirmiausia, paskatintas draugo, Arūnas Valantinas su žmona Dale nutarė įsigyti buvusiai vietos žemės ūkio bendrovei priklausiusį gaterį bei angarą ir pradėjo kurti įmonę.
„Pirmus penkerius metus tą draugą, kuris “įkosėjo„ privataus verslo mintį, galėjau prakeikti. Buvo sunku, neaišku, ar išgyvensime, ar verta veiklą tęsti. Bet pamažu judėjome į priekį,“ — sako grikpėdiškis.
Žmona Dalė priduria, kad kelerius metus vis laikraščiai buvo aprašinėti skaičiais, ir virtuvėje stovėdavo skaičiavimo mašinėlė. Visur skaičiai, balansai...
Verslininkai susirado Lietuvoje dirbusį vokietį, kuris padėjo ieškoti kontaktų gimtojoje šalyje. Vėliau užsakymai ėmė plaukti internetu, šeima ieškojo ryšių pati.
„Supratome, kad prisirišti prie vieno pirkėjo neverta, nes negali pasitikėti tais, kurių gerai nepažįsti. Taip viena užsienio įmonė mums liko skolinga apie 200 tūkstančių litų. Produkciją gavo, bet nesusimokėjo. Tik per skolų išieškotojus po truputį skolą atgauname. Tačiau ir išieškotojai kartais nuvilia, ypač tie, kurie pirma pareikalauja atlygio, o tik paskui dirba,“ — patirtimi dalinasi Dalė Valantinienė.
Medinius padėklus gaminanti įmonė gerokai pasistūmėjo trečiaisiais veiklos metais. Tada apyvarta pasiekė pirmąjį milijoną litų.
Apie darbuotojus ir socialinę politiką
„Gaila, bet iš kolūkių epochos atėję žmonės nebuvo motyvuoti dirbti. Juk ne paslaptis, kad iš anų laikų įmonių daugelis stengėsi ką nors išsinešti ir nepersidirbti. Gal todėl pernai per metus iš Darbo biržos priėmėme 47 žmones, o atleidome — 42. Nėra normalu, jei žmogus, kuriam daugiau kaip 40 metų, ateina į pirmą savo gyvenime darbovietę, niekada nėra neturėjęs “Sodros„ knygelės,“ — pasakoja Arūnas Valantinas.
Verslininkas sutinka su visuomenėje girdima nuomone, kad per mažas skirtumas tarp mokamų pašalpų ir minimalaus atlyginimo skatina nedirbti.
„Diskutuojama, ar pakelti minimalią algą 50 litų. Jei ir 500 litų padidintų, aš nesu tikras, ar bent 1 procentas emigravusių sugrįžtų dirbti į Lietuvą,“ — skeptiškai nusiteikęs Grikpėdžių kaimo verslininkas.
Tačiau įmonėje yra ir gražių pavyzdžių. Visus dešimt metų nuo įkūrimo čia pluša Mažučių kaimo gyventojas Aušrys Vaičekonis ir emigruoti nesiruošia. Nuo eilinio darbininko jis pakilo iki savininko dešiniosios rankos — gamybos vadovo — pareigų. Šešerius metus įmonėje sėkmingai darbuojasi ir savininko pasitikėjimą įgijo Gintaras Ožalas, kuris dirba gamybos vadovo pavaduotoju bei į darbą įmonės autobusu veža darbuotojus.
Autorės nuotr.
KRYPTYS: Padėklai iš Grikpėdžių keliauja į Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, Italiją.
LIKUČIAI: Transporteriu gabenami medienos likučiai.
SODYBA: Dalė Valantinienė pasakojo, kad šią sodybą, kuri jau buvo išrinkta gražiausia tarp kaimo sodybų apskrityje, puoselėja savo malonumui.
PASTOVUMAS: Pastovumo įsikūnijimas — gamybos vadovas Aušrys Vaičekonis, kuris įmonėje dirba nuo jos įkūrimo.
POKALBIS: Įmonės savininkas Arūnas Valantinas (dešinėje) tariasi su gamybos vadovo pavaduotoju Gintaru Ožalu.
VADOVAI: Įmonės savininkas Arūnas Valantinas (centre) džiaugiasi turįs gerus padėjėjus — gamybos vadovą Aušrį Vaičekonį (kairėje) ir jo pavaduotoją Gintarą Ožalą.