Naujausios
Džiazuojanti kūrėja nesitaiko į „elitą“
Ją vadina visaip — nacionaline vertybe, Šiaulių simboliu, raganaite... Jos darbai gimsta studija virtusioje šilumos tinklų boilerinėje ir kartais gyvena geriau už ją. 50— metį švenčianti Vita Žabarauskaitė viename Amerikos žinyne įrašyta kaip ypač originali ir savotiška Lietuvos kūrėja, tačiau savame krašte nesiveržia į „elitą“.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
Laiko labirintai
Per savo kūrybinį gyvenimą menininkė ir pedagogė Vita Žabarauskaitė surengė apie 120 bendrų ir asmeninių parodų. Menas ją lydi nuo dešimties metų, kai ji įstojo į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Penktokė mergaičiukė iš Kairių (Šiaulių rajonas) — kone vienintelis visos giminės vaikas — išsiruošė į sostinę.
— Ar M. K. Čiurlionio menų mokykla suteikė pagrindus kūrybai?
— Paprastai ten būdavo daug gabių vaikų iš visur. Visų gabumai — skirtingi. Vaikui nebuvo teigiama, kad jis bus toks, ar anoks. Šitaip galima labai greitai talentą „sugadinti“. Mes buvome mokomi amato, o jau koks esi — toks ir būsi. Kūrybos savitumui daug davė Kairiai ir Daunoravos dvaras, kuriuose praleidau vaikystę. Žinoma, ir Vilnius. Kelios dešimtys galerijų — tikrai geras pasirinkimas jaunam menininkui ir puiki terpė tobulinti meninį skonį.
— Ar tai reiškia, kad esate labiau kaimo menininkė?
— Aš kaimą atsimenu ne tokį romantišką. Teko kasti didžiulius kolūkio bulvių laukus, ravėti kelių kilometrų vagas. Kam aš savo darbus rodyčiau kaime — karvėms?
— Jubiliejui skirta paroda, kurią atidarėte Šiaulių Trakų gatvės galerijoje, vadinasi „Jazz“. Kodėl toks muzikalus pavadinimas?
— Darbuose labai daug improvizacijos. Taip pat jaučiu silpnybę seniems kalendoriams. Man gaila juos išmesti, todėl padarau iš jų koliažus. Kalendoriai pakaba ant sienos metus ir kažkur iškeliauja. Mes kiekvienas kažkuria prasme sau duotą laiką galime perkurti. Esame Žemėje duoto savo laiko šeimininkai.
Visokia ir nenuspėjama
— Ar semiatės kūrybinių jėgų iš praeities?
— Turiu daug giminių, kurie yra žinomi menininkai. Mamos brolis Stasys Pocius buvo labai talentingas, tačiau per jaunas mirė, kad išgarsėtų. Jis oro uoste dirbo dailininku. Turėčiau būti Žebrauskaitė. Mano pavardė kilusi iš Joniškio krašto. Kažkada jonų ir petrų vienoda pavarde buvo per daug. Vieni pavadinti Žabarauskais, o kiti liko Žebrauskai — kad nesusimaišytų.
— Kai kurie šiauliečiai jus laiko ne tik menininke, bet ir raganaite. Kodėl?
— Šiuo atveju — kas ką nori, tą ir mato. Nepaneigsiu, laikrodžių nenešioju. Tokie daiktai šalia manęs jau kitą dieną nebeveikia. O kartą vienas fotografas taip baikščiai mane fotografavo, kad visi kadrai apsivertę buvo — aukštyn kojom.
— Gal tik laikrodžius gadinate, o žmones gydote?
— Žmonių tikrai negydau, nors turiu karo lauko medicinos sesers diploma. Lai tai daro tikri gydytojai. Nugydžiau savo katiną. Dabar vėl turiu augintinį — Siamo katiną su mėlynom akim ir charakteriu.
Paveikslai gyvena geriau
— Niekada nebuvote iškelta į menininkų „elitą“, tačiau niekas ir neabejoja jūsų savitumu. Asmenybė ryški, bet kukli?
— Dirbu ne universitete ar dailės mokykloje, o Gegužių progimnazijoje. Čia žmonės yra paprastesni ir realesni. Gyvenu kitoje terpėje. Kadaise universitete nebuvo darbo vietų tokiams žmogui kaip aš — liaudies vaikui be užnugario.
— Neturite vadybininkų. Dažnai savo darbus parduodate galima sakyti pusvelčiui. Ar menas jums — ne uždarbis?
— Tik kai jau būna „juoda skylė“ piniginėje, galvoju, ką čia pardavus, kad galėčiau nusipirkti medžiagų kitiems darbams. Pelno iš savo kūrybos neturiu. Mano dirbtuvė yra nuomojama šilumos tinklų boilerinė. Ten nuomoja dar du menininkai.
Esu palikusi dvi parodas Danijoje. Kaip sunku buvo atsisveikinti su darbais — juk neparveši tokią tolybę.
Kai kurie mano darbai gyvena geriau už mane. Net specialiai pagal juos būna nudažomos sienos.
Pavasarį tikiuosi vieną parodą išvežti į Prancūziją. Galėtų užsieniečiai patys atvažiuoti pasižiūrėti — nereikėtų vežti. Dar turiu daug neeksponuotų ciklų. O kiek dar nesukurtų...
— Per parodą buvo rodomas dokumentinis filmas apie jūsų kūrybą...
— Šis filmas — Dievo dovana man jubiliejaus proga. Buvęs mokinys, studijuojantis žurnalistiką, sukūrė filmą apie mane. Tai jo diplominis darbas. Šiaulių universitete yra ne vienas kursinis darbas apie mano darbus ir kūrybą. Gerai, kad dabar apie mane daug medžiagos internete — nukreipiu visus ten.
LAIKAS: Menininkė ir pedagogė Vita Žabarauskaitė parodoje „Jazz“ spalvomis ir linija kalba apie laiką, kurį mes kiekvienas turime ir galime jį keisti kaip išmanome.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.