Naujausios
Monopolijos dar nori. Vartotojai jau ne.
_.jpg)
Rytas STASELIS
Vilniaus Apygardos administracinis teismas (VAAT) iš esmės patvirtino, kad drastiški Ukmergės mero liaudininko Algirdo Kopūsto vadovaujamos savivaldybės veiksmai 2010-ųjų rudenį prieš vietos šilumos monopoliją buvo teisėti.
Užpernai rudenį Ukmergės rajono valdžia atėmė šilumos ūkio valdymą iš privačios UAB „Miesto energija“ paskelbusi „ekstremalią situaciją“ po to, kai dalis gyventojų prasidėjus šildymo sezonui negavo šilumos energijos ir šilto vandens.
Tarp abejojančių, ar toks ryžtingas savivaldybės judesys po teismų nesibaigs dar didesniais finansiniais nuostoliais miestui, buvau ir aš. Tačiau ketvirtadienį teismas visiškai atmetė UAB „Miesto energijos“ ieškinį.
Teismo sprendimą ieškovai dar gali apskųsti apeliacine tvarka, tad procesas teoriškai gali baigtis visaip. Tačiau laikykime, kad tai iš esmės geras precedentas visai Lietuvai.
Ukmergės istorijoje yra šiokių tokių specifinių niuansų (kol bylinėjamasi, sutartiniai šalių santykiai jau yra pasibaigę, todėl atkurti buvusią padėtį nėra prasmės), tačiau tas faktas, kad atmesta ir ieškinio finansinė beveik pusės milijono litų dalis, rodo, kad teismai gali priimti įvairius sprendimus. Bent jau teoriškai.
Dar prieš tai šią savaitę Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis „Kauno dienoje“ pažėrė tezių, kurios gali virsti rimta diskusija ir įdomiais politiniais sprendimais per artimiausius keletą metų:
„Prieš daugiau kaip 10 metų (šilumos ūkio išskaidymo ir valdymo atidavimo privatiems investuotojams — R. S.) eksperimentas buvo padarytas, ir dabar jau galime vertinti, ar jis pasiteisino. Yra argumentų, kodėl politikai turėtų grįžti prie šito klausimo. Tie privatūs monopolijų valdytojai labai agresyviai elgiasi, jie kai kada perkasi įstatymus, kai kada daro kitus triukus, kad apeitų reguliavimą–pavyzdžiui, pirkdami biokurą iš su savimi susijusių įmonių ir tuomet reguliavimas apeinamas, pelnai nusėda kažkurioje kitoje grandinėje, jie vartotojams nematomi. Iš esmės tos monopolijos pradeda šokdinti valdžią, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti.“
Žinoma, galima diskutuoti, ar visom prasmėm „reikia grįžti“ į 10 metų senumo padėtį. Niekam nepaslaptis, kad prieš dešimtmetį privačioms kompanijoms išnuomoti ar atiduoti valdyti didžia dalim buvo tie šilumos ūkiai, kurie ligi tol buvo labiausiai nugyventi.
Neišeina neigti, kad per tą laiką privatūs investuotojai į šį sektorių įdėjo nemažai pinigų. Ne už dyką, žinoma. Todėl viena iš p. Kuodžio išvadų, esą ten, kur gamybą kontroliuoja privačios bendrovės, „šiluma kainuoja 15 proc. brangiau“, nėra absoliuti.
Viena vertus, kainą įtakoja investicijos. Kita vertus, ten, kur, tarkime, politikų valia šilumos kainos užspaustos peržengiant sveiko proto ribas, ateityje bus dar visko. Kaip jau buvo Vilniuje (kur šiuo metu vartotojai tebemoka „Imbraso mokestį“), Kaune ir kitur.
Dėl ko nepasiginčysi su p. Kuodžiu, tai dėl monopolijų elgsenos. Vis labiau atrodo, kad tiek vietos, tiek užsienio investuotojai (didelio elgsenos skirtumo nėra) aiškiai atėjo į Lietuvą ne į kaip į ES kandidatuojančią valstybę, o į Trečiojo pasaulio šalį. Afriką Šiaurėje. Ir tik dabar labai pamažu šitą filosofiją ima keisti.
Pagrindinis šio pokyčio akcentas — kol kas šlubi mėginimai reklamos, bukletų, skrajučių kanalais kalbėtis tiesiai su vartotojais. Prieš dešimtmetį mūsų nacionalinio ir vietos lygių politikai investuotojus buvo įtikinę, kad jie yra tikrieji vartotojų atstovai, todėl jiems naudingiau kalbėtis su jais. Visomis bendravimo formomis, įskaitant politikų verslo interesų tenkinimą ar elementarių kyšių dalybas. Tuo tarpu vartotojus melžti iškreiptu būdu.
Ko gero, vėlu. Tiesą sakant neįsivaizduoju, kokiomis vartotojų vilionėmis galėtų pratęsti šilumos ūkių nuomos sutartis visa „Dalkia-Litesko-Vilniaus energijos“ grupė. Ir kuo jai begalės pagelbėti su „Dalkia“ interesų sąrašu įvairių institucijų slenksčius minantys kelių kadencijų Prancūzijos ambasadoriai (kai kur juos vadina „Dalkia“ ambasadoriais...).
Iš diplomatų aktyvumo galima spręsti, kad užsienio kompanijos, nepaisant viešai liejamų ašarų dėl perteklinio reguliavimo, suvaržytų pelno normų, yra suinteresuotos ir toliau nuomoti šilumos ūkį. Taigi turi geresnį verslą nei viešai aimanuoja.
Po susitikimo su Prezidente ministras pirmininkas Andrius Kubilius viešai paskelbė, esą Vyriausybė pagaliau atrado galimybę 100 mln. ES paramos lėšų finansuoti mažesnių savivaldybių šilumos ūkių pertvarką. Po trijų metų valdžioje valdant finansų krizę — neregėta pažanga.
Tačiau vistiek nesuprantu, kodėl Vyriausybė iki šiol kubiliškai atkakliai tik kartojo, kad šilumos ūkis — ne jos, o vien savivaldybių reikalas. Ir, tarkime, bent dviejuose didžiausiuose šalies miestuose nesugebėjo organizuoti konkurencinės aplinkos.
Tik dabar „Lietuvos energija“ Kaune pasirašė sutartį dėl kogeneracinės jėgainės statybos. Padidinusi valstybės valdomos „Lietuvos energijos“ įstatinį kapitalą, bendrovė seniausiai galėjo pastatyti biokuro jėgainę, šiukšlių deginimo gamyklą Vilniuje ir paspirginti aptekusius „Dalkia“ taukus.
Tuo tarpu ištisus trejus metus premjeras ir jo aplinka žodžiais Vilniuje kariavo su Artūru Zuoku arba jo palikimu. Reikėjo pinigų konkurencinei aplinkai, o ne varžybų „kieno ilgesnis“. Juolab tie pinigai būtų greitai atsipirkę.