Naujausios
Norėtų skaityti žemaitiškai
Pirmieji šią vasarą „Šiaulių kraštą“ Akmenės rajone užsiprenumeravo Marija ir Vladas Vaitekūnai. Laikraštį nuolat skaito apie dešimtmetį. Šeima, kuri domisi žemaičių tarme, norėtų ja skaityti žiniasklaidoje.
Išmoko vaikystėje
M. Vaitekūnienė vaikystėje gyveno Akmenės rajono Degimų kaime, kur tarp iš Rusijos caro laikais atkeldintų stačiatikių gyveno kelios žemaičių šeimos. Paskui ji mokėsi Žemaitijos sostine laikomuose Telšiuose.
Lyg į kraują įaugusią žemaičių tarmę M. Vaitekūnienė bandė paslėpti, kai pradėjo dirbti vaikų darželyje Naujojoje Akmenėje ir ėmė kalbėti tik literatūrine kalba. Bet tai truko kokius trejus metus. Kol kartą bendradarbės pasigedo — jų rate niekas nemoka žemaitiškai. „Tada neištvėriau, pasakiau, kad moku ir prašnekau — taip nenustoju iki šiol“, — sakė M. Vaitekūnienė.
Mėgsta varžytuves
„Man žemaičiai yra mieli, aš su jais susišneku. Ir pačiai atrodo, kad esu tikra žemaitė. Kai nuvažiuoju į Telšius, galiu gatvėje girdėti žemaitiškus pokalbius. Kartą su dukra eidamos prasilenkėme su gal apie krepšinio treniruotę besikalbančiais vaikinais, kurių vienas pasakojo: “aš anam tik bumbt iš kamuleliaus“ (reikštų — trenkiau su kamuoliu) — ir taip širdingai ėmėme kvatotis. Taip miela buvo“, — pasakoja M. Vaitekūnienė.
Ji džiaugiasi suprantanti visus žemaitiškus žodžius. Akmenės rajone turi sielos draugę. Kai važiuodavo į ekskursijas, tai vis žaisdavo — viena pasako žemaitišką žodį, o kita turi paaiškinti jo reikšmę. „Susitardavome: pralaimės ta, kuri nežinos reikšmės. Tačiau beveik niekad nebūdavo, kad kuri nesuprastume kurio žodžio.“
Kitą tokią pat bendramintę sutiko, kai praėjusį mėnesį su Šiaulių „Šviesuolių“ klubo kompanija važiavo į ekskursiją po Žemaitiją.
Kalbos niuansai
Vladas yra kilęs nuo Žagarės, tai kartais pora aptaria savo kraštų tarmes. Labai įdomu, kai surandamos to paties žodžio skirtingos reikšmės. Pavyzdžiui, telšiškiai kapinių ar bažnyčių akmenines tvorą vadina zomatu, o žagariškiai volu. „Volu mūsiškiai voluoja laukus, kai pasėja javus, o aplink Žagarę tai daro su bliukiu“, — pasakoja M. Vaitekūnienė.
Žemaičiai štiptais vadina žnyples anglims paimti ir medines vinukes batų padams pakalti, o jos vyras težino tik antrąją reikšmę.
„Bet mes, žemaičiai, neturime žodžio prie trobos slenksčio esančiam vieninteliam laiptukui pavadinti. Vyro krašte yra — brikelis, — paaiškina žemaičių kalbos žinovė ir dar pateikia pavyzdžių: — Mūsų krašte žmogaus pasakytos kalbos apibūdinamos net keleriopai. Apramanda vadinama išbarimo kalba, pavyzdžiui, sako: “Pakvietė direktorius, nu ir davė apramandas“. Pryklodą gali sakyti tik kunigas, tai yra pamokslą. Spridikis — tai tostas ar sveikinimo kalba. Sako: “Suvažiavo pasveikinti, tokius spridikius išrėžė“.
Sakoma: „Kūdas, vieni spielčiai“, tai reiškia šonkauliai matyti. O papielčius — mėnulio priešpilnis. Žemaičiai sako, kad išdaužė šybą. Reiškia — lango stiklus. Adverija — durų stakta.
Pasakoma: „Jis yra tokio gatunka“, tai reiškia — tokio charakterio ar būdo, išvaizdos.
Paskelbta anekdotų karaliene
„Šiaulių krašto“ kiekvieną numerį skaityti M. Vaitekūnienė pradeda nuo paskutinio puslapio. Ir perskaito anekdotus.
Pati taip pat juos pasakoja. Kartą su draugais nuvažiavo žiūrėti koncerto į Ventos kultūros namus. Kai renginio vedėjas surengė anekdotų pasakotojų konkursą, akmeniškės draugai prikalbino ir ją lipti ant scenos. Po tokio pasirodymo moteris buvo paskelbta to miesto anekdotų karaliene.
Tada pasakojo tokį: „Mokytoja parašė laiškelį Petriuko tėvams: “Petriukas smirdi, Petriuką reikia maudyti“. O tėvai parašė atsakymą mokytojai: “Petriuką reikia mokyti, nereikia jo uostyti“.
Užrašė Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
ŽEMAITĖ: Kelis dešimtmečius Naujojoje Akmenėje gyvenanti Marija Vaitekūnienė išsaugojo žemaičių tarmę ir puikiai susikalba žemaičių sostinėje Telšiuose, kai nuvažiuoja į savo jaunystės miestą.