Naujausios
Švedijos susitikimai (4)
Ilgiausiai Švedijoje gyvenantis lietuvis iš Lygumų
Iš Lygumų (Pakruojo rajonas) kilęs Povilas Čalnaris, 1944-aisiais žvejų laivu iš Šventosios pabėgęs į Švediją, manė grįšiąs Kalėdoms, kai baigsis karas. Tačiau likimas lėmė Povilui niekada nebesutikti gyvų artimųjų.
Povilas yra ilgiausiai Švedijoje gyvenantis lietuvis, šioje šalyje praleidęs 67 metus.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Lietuviškas kampelis švediškame kotedže
Aštuoniasdešimt septintuosius einantis Povilas Čalnaris atveria savo jaukių namų Vesteroso pakraštyje duris. „Laba diena“, — lietuviškai pasisveikina jo žmona švedė Barbara. “Turėjo pramokti daugiau“, — replikuoja vyras, kai žmona išeina tvarkyti kiemo aplinkos, mat tą gegužės savaitgalį visi kotedžo kaimynai triūsia visuotinėje talkoje.
Ponas Povilas kviečia kavos į savo namus, kurių sienas puošia lietuvių dailininkų paveikslai, o greta švediškų daiktų yra lietuviškas kampelis, senos tėvelių nuotraukos, nukryžiuotasis, trispalvė, paveikslai iš suklijuotų gintaro gabalėlių, Čiurlionio reprodukcijos...
Kai įsitaisome jaukioje svetainėje, pamažu pradeda lietis ūkininko vaiko iš Lygumų krašto istorija.
Ūkininkaitis iš Vaigailių kaimo
Povilas gimė ūkininko šeimoje Vaigailių kaime Lygumų valsčiuje — augę sesuo ir keturi broliai. Kaimo nebėra, likusios tik kapinės.
Baigęs Vaigailiuose pradinę mokyklą, mokėsi Linkuvos, o paskutinius dvejus metus — Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią baigė jau karui prasidėjus — 1942 metais. Povilas — vienintelis iš šeimos baigęs gimnaziją — buvo nusprendęs studijuoti mediciną. Tačiau paskelbus visuotinę mobilizaciją į vokiečių armiją, buvo priverstas slapstytis.
Iš Lygumų — į Vakarus
Povilas prisimena 1944-uosius, kai rusai veržėsi į Vakarus ir triuškino vokiečius, kuriuos dar spaudė ir sąjungininkai. Rusai naktimis tuo metu smarkiai bombardavo Šiaulius.
„Visi matė, kad rusai ateina, o rusų daugelis bijojo, ypač jei buvo prieš rusus pasireiškę“, — aiškina Povilas. Jis pats prisipažįsta irgi “pasireiškęs“, be to, vienas jo brolių buvo šaulys, partizanas. Tad netrukus Povilas apsisprendė bėgti.
Pamena, nuvyko į Lygumus, o ten lygumiečiai renkasi — tarnautojai, inteligentija. Išsiruošė ir Povilas. Kokie 35 žmonės iš Lygumų leidosi į Vakarus ir po kelių dienų apsistojo netoli Darbėnų.
Pabėgimas su pistoletu
Vieną dieną, pasakoja Povilas, du jo draugai, dviračiais nuvažiavę į Šventąją, sutiko profesorių Petrą Kazlauską, medicinos fakulteto dekaną. Šis ir nupasakojo, kad planuojamas pabėgimas į Švediją, dėl to jau esą sutarta su Šventosios žuvininkystės direktoriumi.
Kai direktorius sužinojo Povilą turint pistoletą, mielai pažadėjo jam vietą laive, mat ėję gandai, kad žvejai gali žmones išplukdyti, paimti užmokestį ir išmesti į jūrą. O jeigu turi ginklą, pavojus mažesnis.
Rupgjūčio 9-tosios naktį Povilas buvo nuvestas į sutartą vietą prie kranto, kur pabėgėlių laukė nedidelis žvejų kuteris. Išsipirkę vietas sulindo po deniu į kamarą žuvims dėti, o Povilas su bičiuliu Jonu Dankiu iš Šiaulių, priimti be užmokesčio, bet su pistoletu, sėdėjo ant denio viršuje ir žiūrėjo į jūrą.
Laivą vedė per audrą
„Tik išplaukus, pradėjo kilti perkūnija, audra vis didėjo, visi pajutome pavojų, žvejai kalbėjo, kad geriau būtų buvę likti namie“, — prisimena P. Čalnaris.
Dvidešimtmetis pirmą kartą gyvenime matė jūrą, tačiau kai žvejas paprašė pavairuoti laivą, sutiko.
„Atsisėdau ir vairuoju, eina valanda, antra, aš pradedu pavargti, šaukiu tą žvejuką, tas neina, sako, gerai sekasi, vairuok — taip visą dieną ir visą naktį turėjau vairuoti beveik per visą Baltiją, pirmą kartą išėjęs į jūrą — net juokinga“, — dabar prisimena Povilas.
Tik kai antros dienos paryčiui pasimatė Gotlando salos švyturiai, Povilui palengvėjo — vadinasi, teisingai pataikė.
Švedijos žemė
„Ryte mus užtiko švedų kranto sargyba, privedė prie vietos, kur gali sustoti laivukas. Taip įkėlėm koją į Švedijos žemę. Buvo 1944 metų rugpjūčio 11 diena“, — prisimena Povilas. Į Švedijos žemę, jo manymu, tada išlipę apie 30 žmonių.
Švedai, patikrinę pabėgėlių asmens dokumentus, pasakoja P. Čalnaris, leido rinktis arba darbus miške, arba pas Švedijos ūkininkus. Kadangi Povilas buvo ūkininkaitis, pasirinko šį darbą.
Netrukus gavo pranešimą iš profesoriaus Petro Kazlausko kuo greičiau vykti į Upsalą ir pradėti medicinos studijas, buvo pridėtas ir pinigų čekis.
Amerikos lietuvių pagalba
Paaiškėjo, kad Amerikos lietuviai, sužinoję apie pabėgėlius Švedijoje, pradėjo siųsti paramą, kad Lietuvos profesoriai galėtų išgyventi, o studentai — tęsti savo studijas.
Povilas, remiamas Amerikos lietuvių bendruomenės, pradėjo medicinos studijas Upsalos universitete.
Tačiau 1945 metais pasibaigus karui ir Vokietiją užplūdus keliasdešimčiai tūkstančių pabėgėlių iš Lietuvos, Amerika visą pagalbą nukreipė jiems, o Švedijoje esantiems jaunuoliams buvo pranešta kuo greičiau įsigyti specialybę. Lietuvių komitetas Povilui pasiūlė įsigyti dantų techniko specialybę. Juo Povilas Švedijoje visą gyvenimą ir dirbo.
Šeimos sutikti nebuvo lemta
Apie tai, kad Povilas pasitraukė į Švediją, niekas nežinojo. Povilas nespėjo atsisveikinti, kita vertus, jis planavo grįžti prieš Kalėdas, kai pasibaigs karas.
„Toks gyvenimas — daug metų jie nieko nežinojo apie mane, aš apie juos, kol per vieną giminaitę Amerikoje išgirdau, kad jie visi sėdi Sibire“, — žmogaus, visiškai susitaikiusio su likimu, balsu kalba Povilas.
Kai atsirado galimybė, jis į Sibirą pradėjo siųsti siuntinius su vitaminais ir riebalais, į abi puses pradėjo keliauti cenzūros griežtai tikrinami laiškai. Povilas sužinojo, kad jo septyniasdešimtmetis tėvas mirė pakeliui į Sibirą. Mama mirė gal po metų, grįžusi į Lietuvą.
Apie viską Povilas ketino pasišnekėti su trimis broliais (vyriausioji sesuo buvo mirusi anksčiau), kai grįš į Lietuvą, į kurią pirmąją kelionę buvo suplanavęs 1989-ųjų gegužę.
Visi labai laukė susitikimo. Povilas jau buvau supirkęs daiktus, rūbus, kurių broliai pageidavo, tačiau pasimatyti jiems nebuvo lemta. Povilui besirengiant jaudinančiai kelionei, viena po kitos į Ameriką sekė trys žinios — visi broliai per du mėnesius mirė.
„Aš išmokau, kas beįvyktų, kas bebūtų, su viskuo susitaikyti. Nieko nepadarysi, žmogus yra toks mažas, palyginus su didžiuliais įvykiais pasaulyje“, — santūriai kalba Povilas.
Garbės sidabro ženklas
Tik labai priprašytas Povilas atneša kelis apdovanojimus: vienas jų — Tautinių mažumų departamento įsteigtas Garbės sidabro ženklas „Už nuopelnus“.
P. Čalnaris juokdamasis prisimatuoja garbės ordiną ir droviai kraipo galvą — esąs nevertas.
Tačiau lietuvis Švedijoje yra gerai žinomas. Povilas išskleidžia šūsnį laikraščių iškarpų, kuriose — jo nuotraukos po trispalve, su juo daryti interviu.
Sausio 13-tosios įvykius Povilas sutiko prie televizoriaus — pas jį, tada vieną iš nedaugelio Lietuvių Švedijoje, atvyko švedų žurnalistas, kitą dieną Povilas davė interviu Švedijos radijui, vėliau — Norvegijos žurnalistui. Po sausio įvykių Povilas drauge su Latvijos ir Estijos išeiviais Karlstade kiekvieną pirmadienį 12 valandą dalyvavo demonstracijose, savo regione protestuodavo prie Rusijos ambasados, kol Lietuva buvo pripažinta.
Povilo širdis
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Povilas tėvynėje lankėsi daug kartų, vyko į Lygumus „ant trejybės atlaidų“, tačiau tokie susitikimai nebuvo visai lengvi. “Teko susitikti grįžusius iš Sibiro, tas nužudytas, anas nužudytas, kiek partizanų išžudyta, daugybė pažįstamų vardų — baisus dalykas...“, — sako Povilas.
Paklaustas, ar žino, kur jo namai, P. Čalnaris svarsto: „Dalinai čia yra namai, pensija, daiktai per tiek metų sukaupti, vaikai čia... Bet ne, Lietuva — mano namai. Kapinės Šiauliuose ar Lygumuose — mano vieta“.
Povilas prisipažįsta, kad norėtų atgulti senosiose Šiaulių kapinėse, šalia savo mamos, bet jau išsiaiškinęs, kad jose užlaidojimas draudžiami, be to, dvi Čalnarių dukterys — Regina ir Marija — tam prieštarauja.
Reikia kantrybės
Labai Povilą erzina į Švediją atvykę tautiečiai, kurie sako, kad okupacijos metais buvę geriau ir, anot jo, kalba niekus, lyg jis nieko nežinotų apie Lietuvą.
„Aš kalbu su giminaičiais, man skambina, kai kurie dejuoja, aš suprantu, kokie yra trūkumai, ko galima reikalauti iš valstybės. Bet juk reikia suprasti, kad Lietuva tiek metų buvo okupuota, nualinta ir visi turėtume ją atstatyti — kantrybės tik reikia“, — dėsto pašnekovas.
Jis jau perskaitė šiandienos laikraščius ir rado du skelbimus — lietuviai statybininkai ieško darbo. „O juk prieš 20 metų tu nė kojos negalėjai iškelti iš Lietuvos“, — karščiuojasi Povilas.
Nors karščiuotis jam gydytojai neleidžia. Povilas rodo į šalia širdies įstatytą defibriliatorių. Povilo širdis buvo sustojus prieš trejus metus Lietuvoje, netrukus po to, kai jam buvo įteiktas sidabro ženklas. Šeima sako, kad tam įtakos turėjo susijaudinimas, bet Povilas tik moja ranka.
Užtat svarsto, kažin ar dėl širdies dar kada beaplankysiąs Lietuvą, gydytojai sako, kad pavojinga.
„O gal?“, — akyse sužiba viltis.
ŽENKLAS: Povilas pagarbiai prisimatuoja Garbės sidabro ženklą „Už nuopelnus“, kuris Povilui buvo įteiktas Lietuvoje prieš trejus metus. Kitą naktį Povilui sustojo širdis.
GYVENIMAS: „Aš esu ilgiausiai gyvenantis Švedijoje lietuvis, kiti jau atvyko po manęs“, — sako Povilas Čalnaris.
VEIKLA: Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir po sausio 13-tosios įvykių Povilas aktyviai įsitraukė į judėjimą už Lietuvos laisvės, nepriklausomybės pripažinimą ir įvykių Lietuvoje viešinimą. Apie tai liudija gausybė laikraščių iškarpų.
TĖVYNĖ: „Man tėvynė — Lietuva, be jokios abejonės — mano širdis yra Lietuvoj“, — sako Povilas Čalnaris, jau 67 metus gyvenantis Švedijoje ir tiek metų besiilgintis Lietuvos.