Naujausios
ASMENIŠKAI
Raizgalynė
Petras BALČIŪNAS
Drimeliai
Visai atsitiktinai nugirdau, kaip viena moteris telefonu pasakojo savo įspūdžius iš darbo užsienyje ir lygino su mūsų gyvenimu.
Pirmiausia moteris negailėjo pagyrimų darbdaviui, kuris visada būdavo malonus, pastebėdavo kiekvieną darbuotoją. „Nors gal ir turėjo rūpesčių, nemačiau jo susiraukusio, ką nors barančio. Atvirkščiai, vaikšto toks atsipalaidavęs, tarsi jokio rūpestėlio neturėtų“.
Moters pastebėjimu, ir kiti žmonės ten kažkokie kitokie — atsipalaidavę, ramūs, draugiški, nesusiraukę, atrodo, ir darbų neišvarginti.
Grįžusi į Lietuvą įsidarbino ir pasijuto vėl patekusi į vergiją. Tik raginimai, tik vijimas, tik nuotaikos gadinimas. Moteris kalbėjo, kad ilgai čia neišbūsianti, kodėl jai nežinia dėl ko čia reikia deginti savo nervų ląsteles.
Aišku, labiausiai paveikė moters žodžiai apie vergystę. Kažkaip neskaniai nuskambėjo šis žodis. Gal per aštriai, per piktai. Bet kad pas mus žmogų, anot klasiko, „per drimelį laiko“, tai tikra tiesa.
Gal ir emigracijos mastai nebūtų tokie dideli, jeigu keistųsi požiūris į paprastą dirbantį žmogų. Juk ne viską alga lemia. Emigracija tikriausiai negresia ir niekada negrės visokio kalibro televizijų žvaigždutėms ir žvaigždūnams, kurių drimeliais niekas nedrįsta pavadinti. Nebent virtuvėje.
Kaip tinkle
Kai visko prisiklausai, kokios sėkmės, o dažniausiai nesėkmės mus lydi, Lietuvą gali įsivaizduoti kaip įsiraizgiusią į spygliuotos vielos tinklo gumulą, kuriame nėra žirklių skylei prasikirpti ir iš jo kaip nors išsikapanoti.
Tai ir sėdime toje raizgalynėje, kurioje nepajudėsi ir nieko nepakeisi. Belieka užsiimti plepalais arba tuščiavidurėmis diskusijomis.
O tokių į valias. Štai prieš kelias dienas energetikos ministras A. Sekmokas gyrėsi, kad pavyks su Maskva susitarti dėl mažesnių dujų kainų. Ir štai kaip perkūnas iš giedro dangaus — nuo liepos dujos buitiniams vartotojams gali pabrangti net iki 28 procentų. Šnipštas.
Premjeras prasitarė, kad neblogai sekasi derėtis ir dėl atominės elektrinės investuotojo, tik dar negalima sakyti, su kuriuo. Vėliau ši kalba nutilo.
Tai pasigirsta, tai vėl nutyla kalbos apie elektros tiltą į Lenkiją, apie suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Apie tiltą į Lenkiją gal ir ne laikas kalbėti, kai abi pusės vis apsižodžiuoja dėl lenkų ar lietuvių padėties mūsų šalyse.
Iki visiško absurdo priartėjo diskusijos dėl minimalios mėnesinės algos (MMA). Įvyko keli Vyriausybės posėdžiai, bet juose dėl nieko nesusitarta. Matyt, taip ir bus užkalbinėjami dantys, lyg tie 900 litų visus praturtintų. O kaip gyvas priekaištas — pensininkai, kuriems pirmiausia reikėtų kompensuoti nupjaustytas pensijas, o MMA palauks. Argi tai ne visuomenės sluoksnių kiršinimas?
Jau tik piktą juoką gali kelti diskusijos, kas yra šeima. Niekaip nesusitariama, nors amžių amžiais buvo aišku, kas tai yra. Gal reikia kokią galimybių studiją užsienyje užsisakyti už kelis milijonus? Juk Lietuvos įvaizdžio studijai išleista ne tiek. Ir buvo šnipštas.
Susitarti pavyko
Tačiau šiomis dienomis pasirodė ir viena ryškesnė prošvaistė. Kažkokiu stebuklingu būdu ar titaniškomis surašinėtojų pastangomis per paskutines gyventojų surašymo dienas mūsų atsirado šiek tiek per tris milijonus. Galima tik spėlioti, kas su kuo ir dėl ko čia susitarė.
Bet lazda — su dviem galais. Kuo mūsų daugiau, tuo mažesnis BVP, tenkantis vienam gyventojui. Kuo mūsų mažiau, tuo jis didesnis. Kuriuo labiau susivilios užsienio investuotojai? Manau, kad nė vienu. Stebės iš šono, kaip kapanojamės tame vielos tinkle, iš kurio kol kas nėra jokios landos.
