Naujausios
Dokumentinis piešinys menų erdvėje
Vytenis RIMKUS
Kalbant, svarstant, rašant apie meną dažnai vartojamas žodis „piešinys“, suteikiant jam labai plačią reikšmių skalę. Mes čia pabandysime stabtelėti prie piešinio kaip vaizduojamosios dailės kūrinio sudėtinės dalies ir kaip savarankiško dailės žanro.
Piešinys yra piešimo (vyksmo) rezultatas. Piešimas yra bet kokio lygmens dailės mokymo sudėtinė dalis, yra „piešimo klasės“, “piešimo katedros“. Kiekvieno kūrinio struktūrą sudaro piešinys ir kompozicija, beje, vienas su kitu glaudžiai susiję. Tie struktūriniai elementai yra tapybos, grafikos, bet kurio paveikslo ir net skulptūros bei taikomosios-dekoratyvinės dailės pagrindas. Ukrainiečių dailininkas ir rašytojas Tarasas Ševčenka prisimena savo pirmojo dailės mokytojo profesoriaus Jono Rustemo senajame Vilniaus universitete nuostatą, kad, jei nori tapti geru dailininku, tai ketverius metus mokykis piešti ir pusę metų — tapyti.
Taigi piešinys egzistuoja dailės kūriniuose su visa vertybine skale (geras, blogas, raiškus...), bet yra ir savarankiškas dailės kūrinys — piešinys. Dažniausiai jis priskiriamas grafikos grupei, atliekamas ant popieriaus pieštuku, tušu, rašalu, anglimi, flomasteriu, akvarele, galimos ir kitos medžiagos bei technikos.
Dokumentinis piešinys, kaip savarankiškas meno kūrinys, yra daugelio dailininkų meninio bagažo savastis. Ne išimtis ir šiauliečiai menininkai. Ypatinga vieta čia skirtina Gerardui Bagdonavičiui. Jis sukūrė šimtus piešinių, susiklosčiusių į savo meto vaizdinę epopėją. Jį domino architektūros paminklai, senamiesčių gatvelės, paprasti namai ir kiemai. Priemiesčių mediniai nameliai paliudija tą urbanistikos formavimosi etapą, tą miesto ir kaimo jungties zoną, kuri itin sparčiai keičiasi ir nyksta. Unikalią vietą užima sinagogų piešiniai, jie tapo vos ne vieninteliai dokumentai apie šį, deja, buvusį Lietuvos kultūros klodą. Dokumentalumas ir meniškumas šiuose piešiniuose neatsiejamai susiję.
Didžiules piešinių serijas yra sukūręs Antanas Krištopaitis, dalis jų susiklostė į tris albumus: „Lietuvos malūnai“, “Lietuvos bažnyčios“, “Lietuvos medžiai“. Tie visi kūrinėliai buvo piešiami vietoje, motyvą apėjus iš visų pusių, betarpiškai su juo susipažinus, susidraugavus. Apie malūnus ir savo darbą dailininkas kalba: “Malūnas... O koks gražus buvo, Lietuva, tavo kraštovaizdis su malūnais. Eini, būdavo, vieškeliu ir matuoji kelią nuo vieno malūno iki kito; galingi sparnai, visuomet atsukti į vėjo pusę, leisdavo be vargo atspėti, kada pučia žiemys, kada vakaris.“ Iš šių atsiminimais nuspalvintų žodžių atsiveria visa dailininko prigimtis, gimtinės ir tėvynės ilgesys. Piešiamas, spalvomis tarsi glamonėjamas ne tik pastatas, ne tik geriau ar menkiau išlikę fragmentai, bet ir jų buvimas erdvėje ir laike. Dailininkas tarsi susitapatina su tais vėjo gaudytojais ir žmonių maitintojais: kiekvienas tų paveikslų — tai paties dailininko dalelė. Įdomu, kad nupiešti kuo tiksliau, jie, tie malūnai, tampa lyg ir simboliniu mūsų krašto vaizdu. Taip vos ne apčiuopiamai pavaizdavus tai, kas buvo, bet ko nebėra ir nebebus, paveikslai tampa tartum būties vizija, priartėja prie M. K. Čiurlionio malūnų įvaizdžio. O štai ir ąžuolų serija: A. Krištopaitis tartum tapatina save su medžiu, jo simboliu atskleidžia savojo likimo slenksčius bei vingius. Nupiešti ir akvarele nulieti medžio portretą — uždavinys sunkus, reikalaujantis ilgų studijų: kamienas, šakų pynės, lapų guotai — visa tai susiję tarpusavyje, kiekvienas atvejis — vis kitoks. Ir svarbiausia — pagarba ir meilė tam Dievo, gamtos kūriniui, turinčiam ne tik savo formą, vaizdą, bet ir sielą.
Aktyviai ir vaisingai dirba Arūnas Vasiliauskas. Paminėsime kad ir tokį faktą: 2009 m. vasarą Joniškio rajone, Jakiškių dvare vykusio plenero metu sukurti piešiniai buvo eksponuoti „Laiptų“ galerijoje. Buvo eksponuojami maži pirminiai eskizėliai ir kruopščiai užbaigti piešiniai-paveikslai. Jų tematika labai paprasta — Šiaurės Lietuvos lygumos, kalvelės, medžiai, sodybos, namai ir jų grupės, dvarų pastatai... O drauge ir koks nepaprastas tas Lietuvos vaizdas, kiek romantikos ir grožio slypi toje betarpiškoje aplinkoje, toje mūsų kasdienybėje.
Gerų piešėjų yra ir architektų. Vienas iš tokių — Vytautas Edmundas Čekanauskas. Susidomėjęs liaudies architektūra, jis ypatingą dėmesį atkreipė į varpines, kurios domino kažkokiu monumentalumo ir dekoratyvumo santykiu ir darna, lygiateisiu buvimu ne tik šalia medinės bažnyčios, bet ir greta didžiulio mūrinio pastato, organišku įsijungimu į medžių, gamtos aplinką, ir, bene svarbiausia, savo istorizmu, reliktiniu liaudies kūrybos tobulumu ir gyvybingumu. Jį vienodai domino visos varpinės — nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio tipo, kiekvienoje randąs ir atskleidžiąs kažką ypatingo, mielo, žavaus. Vaizdai, perkelti į popierius lapą, įgyja lyg ir papildomų meninių bruožų, atsiranda bendraautorystės kodas.
V. A. Čekanauskui teko atkakliai dirbti ugdant savąjį braižą, ieškant technikos, kaip galima geriau atitinkančios užsibrėžto tikslo specifiką. Tokia technika pasirodė beesanti akvarelinis pieštukas, sodri linija taupiai ir užtikrintai perteikia liaudies architektūros siluetą ir tūrį, jos konstrukcijos ypatumus, o akvarelės išsiliejimai suteikia piešiniams erdvės, oro nuotaikos. Piešiniai — tai ne tik meno kūriniai, turintys neabejotiną estetinę vertę, bet ir dokumentai, supažindinantys su liaudies meno grožiu ir jį propaguojantys.
Gali kilti klausimas, kodėl dailininkai dabar vargsta piešdami iš natūros, kai esama tiek puikios fotografinės technikos. Sparčiai vystosi fotografijos menas, nemažai ir dailininkų mielai fotografuoja, panaudoja nuotraukas saviems kūriniams. Tačiau piešinys išlieka kaip savitas žanras, turįs savąją specifiką, begalinę raiškos įvairovę, savąją dvasią. Užtenka palyginti vieną ir tą patį objektą, nupieštą ir nufotografuotą, kad išryškėtų skirtumai. Vertybiniu požiūriu gali būti įdomesnis, meniškesnis ir piešinys, ir fotografija, tačiau jie ne tapatūs, kiekvienas iš jų turi savo erdvę.
Pastarųjų metų dailės gyvenimas paliudija, kad piešiniai vėl grįžta į parodų sales. Dokumentalumas mene — labai plačiai traktuojama savybė, atskleidžianti pasaulio buvimą nuo kruopščiausio tikslumo iki apibendrinamų vaizdų.
Iliustracijos prie V. Rimkaus straipsnio
Gerardas Bagdonavičius. Šimšės mūro malūnas. 1923.
Gerardas Bagdonavičius. Šaukėnai. 1939.
Vytautas Edmundas Čekanauskas. Koplyčia Šakynoje, Šiaulių rajonas. 1965. Popierius, akvarelinis pieštukas, 39 x 27.
Vytautas Edmundas Čekanauskas. Varpinė Vaiguvoje, Kelmės rajonas. 1963. Popierius, akvarelinis pieštukas, 39 x 27.
Dengtiltis, 1984 04 22.
Iliustracijos iš Vytenio Rimkaus asmeninio archyvo
Arūno Vasiliausko kūriniai. Giedriaus Baranausko reprod.