
Naujausios
Populiariame rusų seriale „Naša Raša“ konsjeržas Liudvigas Aristarchovičius dergdavo prie gyventojų butų durų, o po to stebėdavosi, klausdamas kas tai padarė. Biržų rajono politikai elgiasi panašiai, nes bijo kritikos kaip ugnies. Vadina ją melu, purvu, šmeižtu, „varymu“.
Tautinininkų-respublikonų lyderis Valdemaras Valkiūnas neįvykdė praktiškai nė vieno savo rinkiminės programos punkto. Ir net nepradėjo jos vykdyti. Siekdamas naujos kadencijos, net pripažino, kad ne pats ją rašė, nors prieš tai televizijos debatų metų atsakingai pareiškė – „pats kūrė“. Konservatorių lyderė Irutė Varzienė dievagojosi niekada nedirbsianti kartu su Valdemaru Valkiūnu, tačiau vardan posto pamynė principus. Socialdemokratų lyderė Audronė Garšvaitė, kandidatavusi į Biržų rajono vadovo postą, žadėjo, kad spręs aukštų šilumos kainų problemą, nors būtent jos partijos nariai jas sukėlė. Kai žiniasklaida parodo akivaizdų politikų melą ar gudravimą, jie pradeda neigti akivaizdžius dalykus. Iš viso susidaro įspūdis, kad tai „neklystančiųjų“ ir „teisinguolių“ kasta, kuriems rūpi gerai atrodyti visuomenėje, o ne spręsti paprastų žmonių problemas. Dažnai tenka susidurti, kad geras žmogus, išrinktas į aukštą postą, taip „pasikelia“, kad jau nebesisveikina su kraštiečiais, nepaiso kitų nuomonės, nebeatsako telefonu, neįsigilina į klausimus. Politikoje labai greitai atsiskleidžia žmogaus vidus ir pasirodo tikrasis „aš“. Todėl žiniasklaidos ir visuomenės aktyvumas tampa gyvybiškai svarbiu dalyku. Negalima tylėti, jei matoma akivaizdi neteisybė, būtina veikti, jei nesprendžiamos problemos. Kritika – tai ne melas, ne „varymas“, ne purvas, o botagas politikams, kad neužsnūstų patogiose savivaldybės kėdėse, kuriuos reikėtų pakeisti nepatogiais suolais.
Taip, man teko vesti dviejų Biržų rajono merų rinkimines kampanijas. Juokingiausia, kad tiek V. Valkiūno, tiek V. Jarecko elgesys po rinkimų kone identiškas – žmonės, padėję jiems laimėti, tampa nereikalingi. Pavyzdžiui, G. Nausėda po rinkimų išsaugojo visą savo komandą, pakviesdamas ją dirbti į prezidentūrą. Biržų politikams laikas suprasti, kad tik su komanda galima nuversti kalnus. Kalbu ne apie save, o apie visą „Vieningųjų Biržų“ sąrašą, kurio kiekvienas narys prisidėjo prie istorinės pergalės ir turi moralinę teisę reikalauti, kad rinkimų programa būtų vykdoma ir išsakyti žiniasklaidoje savo mintis. Iki šiol V. Jareckas neįgyvendino rinkimų pažado įkurti koordinacinę tarybą, kurią sudarytų Biržų rajono bendruomenių atstovai, žiniasklaidos atstovai, visuomeninės organizacijos. Joje galima būtų apsvarstyti svarbius ir aštrius klausimus, tokius kaip bendruomeninių vaikų namų statybą arba sporto centro statyba.
Kalbant apie šių dienų realijas, nustebino konservatorių bei socialdemokratų pareiškimai, kad I. Varzienė į švietimo skyriaus vedėjos pareigas, o R. Gaudiešius į Biržų miesto seniūnus, nebuvo išrinkti dėl partinės priklausomybės. Ar turi kažką bendro narystė politinėje organizacijoje su profesionalumu ir reputacija? Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius V. Eidukas vertino ne politines pažiūras, o dalykines savybes, žinias, turimas ydas ir reputaciją. I. Varzienė kažkada nesugebėjo laimėti net mokyklos direktoriaus konkurso. Būnant rajono vadove, taip pat tvarkos švietimo sferoje neįvedė. Tai ką ji nuveiktų tapus švietimo skyriaus vadove? Gautų tiesiog algą ir tiek. R. Gaudiešiui koją pakišo taip pat rimtos priežastys.
Beje, opoziciniai politikai piktinosi, kad dirbti paprasta specialiste į Biržų rajono savivaldybę iš Kauno buvo perkelta liberalo A. Vaitkevičiaus draugė S. Aučinaitė. Kas blogo, kad į Biržų rajoną atvyko dirbti jaunas, išsilavinęs ir aktyvus žmogus. Tik tai, kad jis yra kažkieno draugas? O juk savivaldybėje jaunų specialistų tikrai trūksta. Taip pat prisiminkime, kiek savo partinių kolegų į šiltas ir pelningas vadovų kėdes įtaisė V. Valkiūnas ir I. Varzienė. Užtenka paminėti sporto centro direktorių S. Mitrochiną ir socialinių paslaugų centro direktorių E. Šerną. Ar nekvepia dviveidiškumu?