Atsisveikinimas su kunigu

Va­bal­nin­kie­čius, be­si­ruo­šian­čius di­džiau­siai mies­to šven­tei – Žo­li­nėms, nu­liū­di­no ne­ma­lo­ni ži­nia – po sun­kios li­gos mi­rė Va­bal­nin­ko Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas gar­bės ka­nau­nin­kas Ed­mun­das Rin­ke­vi­čius. Prieš po­rą me­tų pra­dė­ju­sį dar­bą Va­bal­nin­ke taip pat prieš Žo­li­nę, kle­bo­ną pa­si­kvie­tė Vieš­pats pas sa­ve.

Ve­lio­nis bu­vo pa­šar­vo­tas Va­bal­nin­ko baž­ny­čio­je. Liū­de­sys ir rū­pes­čiai už­gu­lė nau­jai pa­skir­to Va­bal­nin­ko baž­ny­čios kle­bo­no Jo­no Ta­mo­šiū­no pe­čius. Į lai­do­tu­ves rugp­jū­čio 9 die­ną suė­jo, su­va­žia­vo dau­gy­bė žmo­nių: pa­ra­pi­jie­čių, gi­mi­nių, bend­ra­dar­bių. Pil­nas au­to­bu­sas liū­din­čių pa­ra­pi­jie­čių at­va­žia­vo iš Ra­my­ga­los, ku­rios baž­ny­čio­je net 14 me­tų ku­ni­ga­vo Ed­mun­das Rin­ke­vi­čius. Šv. Mi­šias au­ko­jo Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas Li­nas Vo­dop­ja­no­vas OFM. Jam tal­ki­no vys­ku­pas eme­ri­tas Jo­nas Kau­nec­kas bei gau­sus bū­rys ku­ni­gų. Kal­bė­da­mas apie ku­ni­gą Ed­mun­dą Rin­ke­vi­čių, vys­ku­pas jį api­bū­di­no kaip dau­ge­liu ta­len­tų Vieš­pa­ties ap­do­va­no­tą, jaut­rų, at­si­da­vu­sį baž­ny­čiai ir žmo­nėms, be­ga­li­nės kant­ry­bės, nie­ka­da ne­de­ja­vu­sį žmo­gų.

Ly­di­mas baž­ny­čios cho­ris­tų ir ku­ni­gų gies­mių, ve­lio­nis pa­sku­ti­nį kar­tą, tik jau kars­te, ap­ke­lia­vo ap­link baž­ny­čią ir am­ži­nam poil­siui at­gu­lė Va­bal­nin­ko baž­ny­čios šven­to­riu­je ša­lia ki­tų į Am­ži­ny­bę išė­ju­sių dva­si­nin­kų.

Ne­ver­kit išė­ju­sių, že­mėn su­grį­žu­sių

Va­sa­ros karš­ty­je, žie­mos spei­guos.

Jie su­lieps­nos dar pa­va­sa­rio sau­lė­je,

Jie su­skam­bės vėl paukš­čių bal­suos, -

ra­šė Ed­mun­das Rin­ke­vi­čius vie­na­me iš ei­lė­raš­čių, spaus­din­tų pa­sku­ti­nė­je sa­vo poe­zi­jos kny­gu­tė­je „Ra­my­bės ąžuo­las“, ku­rio da­lis ti­ra­žo li­ko neišp­la­tin­ta. Kny­ge­lės, kaip pri­si­mi­ni­mas, li­ko jį ger­bian­čių žmo­nių ran­ko­se.

Al­gir­das GAR­BAUS­KAS