Meno terapija Likėnuose – surengtas pirmasis bardų festivalis

Lie­pos 25-osios va­ka­rą į Li­kė­nų par­ką rin­ko­si dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos my­lė­to­jai. Pir­mą kar­tą Bir­žų ra­jo­ne įvy­ko ma­ža­sis dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos fes­ti­va­lis „Li­kė­nų vers­mės“, ku­rį or­ga­ni­za­vo VŠĮ Res­pub­li­ki­nės Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nės Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nės dar­buo­to­jai.

Dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos fes­ti­va­lis ra­jo­ne – se­na bir­žie­čių sva­jo­nė. Gal ir šį­met jis taip ir bū­tų li­kęs tik sva­jo­ne, jei ne VŠĮ Res­pub­li­ki­nės Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nės fi­lia­las Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nė, gy­dy­mo įstai­gos va­do­vai ir li­go­ni­nė­je bib­lio­te­ki­nin­ke dir­ban­ti mū­sų kraš­tie­tė Ri­ta Vens­kū­nie­nė. Kū­ry­bin­ga mo­te­ris, ko­lek­ty­vui pa­de­dant, iš­drį­so su­reng­ti fes­ti­va­lį. Jis skir­tas ju­bi­lie­ji­niams poe­to Pau­liaus Dre­vi­nio me­tams – ru­de­nį mi­nė­si­me jo gi­mi­mo šim­tą­sias me­ti­nes.

Ren­gi­nys pra­dė­tas mu­zi­kan­to ir dai­li­nin­ko Ju­rio Ba­liū­no (Ju­rės) dar­bų pa­ro­dos „Pa­veiks­lų mu­zi­ka“ ati­da­ry­mu Li­kė­nų mi­ne­ra­li­nio van­dens biu­ve­tė­je.

Net­ru­kus gau­sus bū­rys klau­sy­to­jų iš­sku­bė­jo į Li­kė­nų va­sa­ros est­ra­dą par­ke, tven­ki­nio pa­pė­dė­je. Į su­si­rin­ku­siuo­sius krei­pė­si VŠĮ Res­pub­li­ki­nės Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nės di­rek­to­rius Ar­vy­das Sko­rups­kas. Jis pa­ste­bė­jo, jog bar­dų fes­ti­va­liu pra­de­da­mas ren­gi­nių cik­las „Me­nas gy­do“

Svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė Bir­žų ra­jo­no me­ras Vy­tas Ja­rec­kas. Abu va­do­vai vie­nin­gai su­ta­rė, jog me­no te­ra­pi­ja gy­do sie­lą, to­dėl la­bai svar­bu iš­sau­go­ti par­ką, rū­pin­tis kul­tū­ri­niu ku­ror­ti­nės vie­to­vės gy­ve­ni­mu.

Prieš pra­de­dant fes­ti­va­lį, Bir­žų J. Bie­li­nio bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja, bu­vu­si poe­to kai­my­nė, li­te­ra­tė Liu­da Pruns­kie­nė vi­sus su­pa­žin­di­no su poe­to Pau­liaus Dre­vi­nio biog­ra­fi­ja.

Pir­mie­ji į sce­ną išė­jo dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos at­li­kė­jai iš Bir­žų – Lai­ma ir Ar­tū­ras Aukš­tuo­liai, pa­tys ku­rian­tys mu­zi­ką bir­žie­čių li­te­ra­tų ei­lėms. Rūš­ka­nas to va­ka­ro dan­gus iš­kart „at­si­lie­pė“ – pra­pliu­po lie­tu­mi. Pa­mir­šę skė­čius klau­sy­to­jai su­sku­bo slėp­tis: vie­ni bė­go į biu­ve­tę ir ieš­ko­jo šil­tos ar­ba­tos puo­de­lio, ki­ti bū­ria­vo­si ne­to­li pa­sta­ty­to­je pa­la­pi­nė­je, kur ei­les skai­tė ir apie poe­tą Pau­lių Dre­vi­nį vaiz­džiai pa­sa­ko­jo li­te­ra­tas Al­gir­das But­ke­vi­čius, tre­ti, per­merk­ti lie­taus, iš­va­žia­vo na­mo. Mu­zi­kan­tai la­biau­siai ne­ri­ma­vo dėl sa­vo mu­zi­kos inst­ru­men­tų – akus­ti­nėms gi­ta­roms ar flei­toms lie­tus – ne drau­gas. Ren­gi­nio da­ly­viai vie­nin­gai su­ta­rė, kad virš va­di­na­mo­sios Li­kė­nų va­sa­ros est­ra­dos rei­ka­lin­gas nors ma­žas sto­ge­lis, ap­sau­gan­tis at­li­kė­jus nuo lie­taus.

De­be­siui nu­slin­kus, šil­tam va­sa­ros vė­jui grei­tai nu­džio­vi­nus suo­le­lius, iš­ti­ki­miau­si fes­ti­va­lio klau­sy­to­jai vėl grį­žo prie tven­ki­nio, kur su­skam­bo gi­ta­ros. Vie­nus mu­zi­kan­tus ir dai­ni­nin­kus kei­tė ki­ti. Ant van­dens be­si­su­pant val­te­lėms, sce­no­je pa­si­ro­dė Kas­ty­tis Pet­ry­la, Leo­ni­das Čiu­da­ras, Iri­na Ša­ku­ro su vai­kais, Si­gi­tas Pa­liu­lis, Eduar­das Juk­ne­vi­čius. Poe­zi­ją skai­tė li­te­ra­tė Vir­gi­ni­ja Vir­ku­tie­nė ir skai­to­vas Sal­vi­jus Lans­ber­gas.

Prie ne­to­lie­se bu­vu­sio „poe­tų suo­le­lio“ klau­sy­to­jai iš­ban­dė lai­mę – ga­lė­jo iš­si­trauk­ti tik jiems skir­tą ei­lė­raš­čio po­smą, bu­vo pa­ra­gin­ti ir pa­tys iš­ban­dy­ti sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias.

Po dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos fes­ti­va­lio kon­cer­to kal­bin­ti bir­žie­čiai džiau­gė­si ren­gi­niu, ti­kė­da­mi, jog jis išaugs į di­dį­jį fes­ti­va­lį. Bir­žų Vla­do Ja­ku­bė­no mu­zi­kos mo­kyk­los lai­ki­no­ji di­rek­to­rė Ra­mu­tė Pet­ro­ny­tė sa­kė bib­lio­te­ki­nin­kei Ri­tai Vens­kū­nie­nei se­niai siū­liu­si suor­ga­ni­zuo­ti fes­ti­va­lį. Li­kė­nų par­kas yra pui­ki vie­ta to­kiems ren­gi­niams.

Mu­zi­kan­tas Eu­ge­ni­jus Gra­žys ir­gi džiau­gė­si su­ma­ny­mu su­bur­ti bar­dus, ta­čiau pa­ste­bė­jo, jog dai­nuo­ti gro­jant akus­ti­nė­mis gi­ta­ro­mis ant van­dens tel­ki­nio – pa­vo­jin­ga. Inst­ru­men­tai esą ga­li iš­si­de­rin­ti.

Bir­žie­tė vers­li­nin­kė Gied­rė Už­ku­rė­ly­tė bu­vo nu­ste­bin­ta su­si­rin­ku­sių klau­sy­to­jų gau­sa. „Jei ne lie­tus – ren­gi­nys bū­tų to­bu­las“, – kal­bė­jo Gied­rė. Ji džiau­gė­si, jog ne tik tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­girs­ti pui­kių at­li­kė­jų, bet ir ga­lė­jo daug su­ži­no­ti apie Bir­žų kraš­to poe­tus ir taip pra­plės­ti sa­vo aki­ra­tį.

Ūki­nin­kė Kris­ti­na Mi­li­šiū­nie­nė gy­rė fes­ti­va­lio idė­ją ir jo vie­tą, bet pa­ste­bė­jo, jog bar­dų dai­nos ga­lė­tų kuo pui­kiau­siai skam­bė­ti ir jur­to­je jų ūky­je. Mo­te­ris sa­kė, jog Bir­žams la­bai rei­kia dau­giau ka­me­ri­nių ren­gi­nių, o erd­vių jiems vyk­ti ne­stin­ga, te­rei­kia or­ga­ni­za­to­riams ge­rai pa­suk­ti gal­vas.