Naujausios
Koks yra kario gyvenimas, kur jis veda, ko išmoko, kas prarandama ir atrandama, kai pasaulyje siaučia nesantaika – apie tai V. Šatas pasakoja įtaigiai ir nelieka abejonių – logika ir aiški pozicija yra šio karininko bruožas.
Kaip ir kodėl nusprendėte studijuoti karo meną?
Viename iš nedidelių Biržų krašto kaimelių, Pasvaliečiuose, 1969 metais Vidutės ir Algirdo-Kazimiero Šatų šeimoje gimiau aš, pirmas iš trijų sūnų. 1979 metais baigiau tuometinę Pasvaliečių pradinę mokyklą, o 1987 metais – tuometinę Pabiržės vidurinę mokyklą. Vėliau pasirinkau kelią, kuris nuvedė į labai įvairius ir skirtingus kraštus.
Asmeninis pasirinkimas, pirmosios mintys, kad reikėtų stoti į karinę mokyklą, buvo dar vidurinėje mokykloje, 9 klasėje. Nors, atvirai pasakius, supratimas, kas yra karinė mokykla ir kario tarnyba, buvo grįstas labai diletantišku ir emociniu įsivaizdavimu – kariškiai atrodė visada tvarkingi ir gražiai apsirengę paraduose, valdantys sudėtingą techniką ir, svarbiausia, turintys ginklus bei mokantys jais naudotis.
Apsisprendimą studijuoti kariškus mokslus sustiprino Pabiržės vidurinėje mokykloje dirbęs karinio rengimo mokytojas Vytautas Juozaitis. Mokytojas stengėsi objektyviai paaiškinti, kas manęs laukia ir su kuo teks susidurti, tačiau tuo metu tai buvo neesminiai faktoriai, lėmę pasirinkimą. Nugalėjo idealizmas.
1987 metais įstojau į vieną iš Rusijos karo mokyklų, kuri buvo labai toli nuo Lietuvos, Sibire, Omsko mieste. Studijos tęsėsi ketverius metus. 1991 metais gavau savo pirmąjį karinį leitenanto laipsnį. Pirmasis paskyrimas buvo taip pat ne ką arčiau tėvynės – Rusijos rytuose, už Čitos miesto, netoli Kinijos sienos.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
