Net už valgomus grybus galima gauti baudą

Rau­do­no­sios kny­gos at­sto­vas

Di­dy­sis ku­kurd­vel­kis – val­go­mas gry­bas. Val­go­mi jau­ni gry­bai, kol mė­sa bal­ta. Gry­bų ži­no­vai tvir­ti­na, jog ku­kurd­vel­kį ga­li­ma net ža­lią val­gy­ti, nors jis ypa­tin­gu sko­niu ne­pa­si­žy­mi. Tai­gi: šis gry­bas nei la­bai ver­tin­gas, nei nuo­din­gas. Ta­čiau ge­riau jo ne­rau­ti ir ne­val­gy­ti, nes jis yra įra­šy­tas į Rau­do­ną­ją kny­gą. Šio­je kny­go­je di­dy­sis ku­kurd­vel­kis įra­šy­tas 3(R) – re­tų gry­bų – ka­te­go­ri­jo­je. To­kius gry­bus drau­džia­ma rink­ti.

Gre­sia bau­da

Pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­są, ne­tei­sė­tas sau­go­mų rū­šių lau­ki­nių au­ga­lų ar gry­bų, jų da­lių rin­ki­mas, ža­lo­ji­mas, nai­ki­ni­mas, paė­mi­mas iš na­tū­ra­lios ap­lin­kos ar­ba ki­toks ne­tei­sė­tas šių au­ga­lų ar gry­bų, jų da­lių ar ga­mi­nių iš jų įgi­ji­mas, lai­ky­mas, per­dir­bi­mas, ga­be­ni­mas ar ki­toks nau­do­ji­mas už­trau­kia įspė­ji­mą ar­ba bau­dą as­me­nims nuo tris­de­šimt iki tri­jų šim­tų eu­rų ir bau­dą ju­ri­di­nių as­me­nų va­do­vams ar ki­tiems at­sa­kin­giems as­me­nims nuo še­šias­de­šimt iki pen­kių šim­tų aš­tuo­nias­de­šimt eu­rų.

Tad ge­riau gam­tai ne­nu­si­dė­ti ir už to­kias ei­bes nu­ken­tė­ti. Ne­ži­no­mų gry­bų ne­rei­kė­tų nei rau­ti, nei ra­gau­ti. Da­bar juk net į miš­ką ei­na­me su iš­ma­niai­siais te­le­fo­nais. Tad ga­li­ma ko­kį ne­ma­ty­tą, ne­re­gė­tą gry­bą ar au­ga­lą nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Ir taip ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti.

Sau­go­ma dau­giau kaip šim­tas gry­bų

Di­dy­sis ku­kurd­vel­kis nė­ra vie­nin­te­lis į Rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­tas gry­bas. Šio­je kny­go­je yra net 112 Lie­tu­vo­je sau­go­mų gry­bų. Kny­go­je įra­šy­tos iš­ny­ku­sios ar ti­kė­ti­nai iš­ny­ku­sios, prie iš­ny­ki­mo ri­bos, pa­žei­džia­mų ir re­tų gry­bų rū­šys. Pa­sak gry­bų spe­cia­lis­tų – mi­ko­lo­gų, maž­daug ket­vir­ta­da­lis gry­bų, įra­šy­tų į Rau­do­ną­ją kny­gą, yra val­go­mi. Ta­čiau pra­ktiš­kai gry­bau­to­jai tų gry­bų ne­ren­ka ir ne­val­go. Ta­čiau šie gry­bai nu­ken­čia ki­taip. Štai mū­sų mi­ni­mas di­dy­sis ku­kurd­vel­kis nu­ken­čia dėl sa­vo iš­vaiz­dos. Mat yra pa­na­šus į ka­muo­lį, to­dėl šie gry­bai pik­ta­va­lių žmo­nių tie­siog su­spar­do­mi. Sus­par­dy­tas ku­kurd­vel­kis jau ne­sub­ran­di­na spo­rų ir ne­pra­tę­sia gi­mi­nės. Ma­tyt to­dėl šis gry­bas, ku­ris su­bren­dęs ga­li iš­bars­ty­ti mi­li­jo­nus spo­rų, ta­po re­tu ir 1992 me­tais įra­šy­tas į Lie­tu­vos Rau­do­ną­ją kny­gą. Ir tos kny­gos ne­pa­lie­ka.

Di­dy­sis ku­kurd­vel­kis – įspū­din­gas gry­bas

Di­dy­sis ku­kurd­vel­kis pri­klau­so pum­po­taukš­li­nių gen­čiai. Iš ki­tų šios gen­ties gry­bų iš­si­ski­ria ru­tu­liš­ka for­ma. Gry­bas be­kok­tis. Au­ga ne­pap­ras­tai grei­tai. Per vie­ną nak­tį pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis ga­li užaug­ti iki met­ro skers­mens, pa­siek­ti net 20 kg svo­rį. Pir­miau­sia su­si­for­muo­ja ly­gus, pa­na­šus į odą išo­ri­nis sluoks­nis, ku­ris la­bai greit ima trū­ki­nė­ti ir tru­pė­ti. Spal­va bal­ta, ta­čiau ne­vie­no­da tu­ri ir gels­vo ar rus­vo at­spal­vio.

Di­die­ji ku­kurd­vel­kiai au­ga lie­pą-spa­lį daž­niau­siai tie­siog pie­vo­se, ga­nyk­lo­se, par­kuo­se bei so­duo­se, net dir­ba­muo­se lau­kuo­se. Pas­te­bė­ta, kad šie gry­bai au­ga mais­to me­džia­go­mis tur­tin­guo­se dir­vo­že­miuo­se, ku­riuo­se nė­ra azo­to. Au­ga tiek pa­vie­niui, tiek gru­pė­mis ne­to­li vie­nas ki­to.

Pa­na­šu, kad di­dy­sis ku­kurd­vel­kis anks­tes­niais me­tais bu­vo daž­nas mū­sų miš­kuo­se ir pie­vo­se. Mat žmo­nės sa­vo kraš­tuo­se di­džia­jam ku­kurd­vel­kiui bu­vo su­gal­vo­ję sa­vus pa­va­di­ni­mus. Va­di­no: ku­kur­bez­džiu, mil­ži­ni­niu biz­džiu, ku­kur­bez­da­liu, ku­byz­da­liu, skus­bez­da­liu, ku­bez­do­liu, di­džiuo­ju be­zdu­ku…

Tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių

Pa­sak gry­bų ži­no­vų, kai ku­rio­se ša­ly­se, kur šie gry­bai nė­ra sau­go­mi, jau­ni ku­kurd­vel­kiai val­go­mi, nes ti­ki­ma šių gry­bų gy­do­mo­sio­mis sa­vy­bė­mis. Ir Lie­tu­vo­je ku­kurd­vel­kio ga­ba­lė­liu bu­vo stab­do­mas krau­ja­vi­mas. Yra duo­me­nų, jog iš ku­kurd­vel­kio bu­vo iš­skir­ta me­džia­ga, pa­si­žy­min­ti prieš­vė­ži­niu po­vei­kiu.

Gry­bai tu­ri sa­vo ka­ra­lys­tę

Tiek di­dį­jį ku­kurd­vel­kį, tiek ki­tus gry­bus rei­kia sau­go­ti. Ne­rau­ti, ne­spar­dy­ti, kad su­bran­din­tų spo­rų ir pa­si­sė­tų. Ypač sun­ku žmo­nių pa­sau­ly­je di­džia­jam ku­kurd­vel­kiui. Juk jis di­de­lis. To­kiam nė­ra kaip pie­vo­je ar dir­vo­ne pa­si­slėp­ti. Už to­kį at­vi­ru­mą šie gra­žuo­liai gry­bai di­de­lės pa­gar­bos nu­si­pel­no. Be­je, gry­bai nė­ra nei gy­vū­nai, nei au­ga­lai. Šie keis­ti ir pa­slap­tin­gi or­ga­niz­mai pri­ski­ria­mi gry­bų ka­ra­lys­tei. O su ka­ra­lys­tės at­sto­vais pa­pras­tiems žmo­nėms pri­va­lo­ma elg­tis ati­tin­ka­mai. Že­mai ir pa­gar­biai nu­si­lenk­ti.

Pa­ren­gė Fe­lik­sas GRUNS­KIS