2020 m. karantino mėn. vėlai vakare vieną rizikos grupės moterį, gyvenančią kaime, aplankė nelauktas svečias. Durų užraktas buvo sugedęs, o sutaisyti nebuvo kam, tad svečias įėjo net nepasibeldęs. Moteris, apsisupusi skara, snūduriavo supamajame krėsle. Svečias paplojo moteriai per petį, ir ji atsimerkusi prieš save išvydo apyjaunį vyriškį subraižytu veidu. Jo striukė buvo poroje vietų perplėšta.
– Pinigus, blia, arba…- Ir jis išraiškingai brūkštelėjo smiliumi sau per kaklą.
Moteris suprato, kad turi reikalą su plėšiku. Prieš paaiškindama savo finansinę padėtį, ji pasiteiravo:
– O kodėl tu, vaikeli, be kaukės? Nejau korono nebijai?
Plėšikas instinktyviai čiuptelėjo sau už apatinės veido dalies ir dėl viso pikto atbulomis atsitraukė per metrą nuo moters.
– Pinigus, blia…- pakartojo, bet nebe taip tvirtai kaip pirma.
Moteris buvo alergiška vyriškiems kvapams, ir ją suėmė čiaudulys. Nusičiaudėjo kartą, antrą, trečią… Plėšikas atsitraukė dar toliau.
Matydama, kad plėšikas sutriko, moteris ėmė kosėti. Kosėjo, kosėjo, užsikosėjo, nusikosėjo. Plėšikas atsitraukė dar arčiau durų.
Moteris, suvis išdrąsėjusi, atsikrenkštė ir nusispjovė į vienkartinę nosinę. Suspaudusi ją į gniutulą, sviedė į plėšiką, bet šis spėjo išsmukti pro duris ir, paskutinį kartą riktelėjęs „blia“, nubrazdėjo nežinoma kryptimi.
Rytojaus dieną moteriškė ant nudžiūvusios obels šakos pastebėjo kadaruojančią kaukę. Spėjo, kad plėšikas, trumpindamas kelią, brovėsi per sodą ir patamsy buvo įkliuvęs tarp sausų obels šakų.