Mokytoja Jadvyga Džiugienė: „Moteriai niekada nebūna per daug pagarbos“

Pa­va­sa­rio pra­džia mums aso­ci­juo­ja­si su grįž­tan­čia švie­sa, ši­lu­ma, bun­dan­čia gam­ta, pir­mai­siais gė­lių žie­dais ir vis­ką ap­glė­bian­čiu mo­te­riš­ku­mu. Gal­būt to­dėl ir Tarp­tau­ti­nė mo­ters die­na mi­ni­ma bū­tent ko­vo pra­džio­je. Šven­tės iš­va­ka­rė­se kal­bė­jo­mės su mū­sų ele­gan­tiš­ką­ja mo­ky­to­ja, Bir­žų „Sau­lės“ gim­na­zi­jos ru­sų kal­bos dės­ty­to­ja, Jad­vy­ga Iva­novs­ka Džiu­gie­ne. Kal­bė­jo­mės apie mo­te­riš­ku­mą, mu­zi­ką, kny­gas, sva­jo­nes, gė­les ir vai­kus.

– Kas Jums svar­biau­sia gy­ve­ni­me?

– Man vi­są gy­ve­ni­mą svar­biau­sia bu­vo šei­ma. Tė­vai ta­po tik­ros, stip­rios šei­mos pa­vyz­džiu. Aš dėl šei­mos ga­liu pa­da­ry­ti vis­ką. De­ja, gy­ve­ni­me nu­ti­ko kiek ki­taip… Bet tu­riu dvi pui­kias duk­ras –Ingą ir As­tą. Tu­riu du šau­nius žen­tus ir ke­tu­ris anū­kus. Džiau­giuo­si lai­ku, pra­leis­tu su vai­kais, džiau­giuo­si, kad jie gy­ve­na ne už­sie­ny­je, o Lie­tu­vo­je, kad kar­tu ga­li­me su­sės­ti prie Kū­čių sta­lo, o ne svei­ki­na­me vie­ni ki­tus, žvelg­da­mi į kom­piu­te­rio ek­ra­ną. Mums sma­gu bū­ti kar­tu. Duk­ros yra ma­no drau­gės, pa­ta­rė­jos, kri­ti­kės, guo­dė­jos…

– Mo­kyk­lo­je Jus ir­gi su­pa Jus my­lin­tys jau­ni žmo­nės…

– Ma­no pro­fe­si­ja man la­bai pa­tin­ka. Neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs ki­tur… Na, ne­bent bū­čiau gai­les­tin­go­ji se­se­lė (kaip da­bar sa­ko – slau­gy­to­ja)… Neį­si­vaiz­duo­ju ir ki­tos mo­kyk­los nei mū­sų gim­na­zi­ja. Čia ma­ne su­pa ge­ban­tys įdo­miai bend­rau­ti, drą­sūs ir hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tys mo­ki­niai ir pro­tin­gos, tak­tiš­kos ko­le­gės. Va­do­vas – to­le­ran­tiš­kas, su­pran­tan­tis, ra­mus, nie­ka­da ne­ke­lian­tis bal­so.

Ma­no dės­to­mas da­ly­kas jau ne­be toks kaip anks­čiau – li­ko tik ru­sų kal­ba, ne­bė­ra li­te­ra­tū­ros dės­ty­mo… Džiau­giuo­si, kad nie­ka­da ne­te­ko iš­girs­ti nuo­sta­tų prieš ru­sų kal­bą. Kal­ba ir po­li­ti­ka – du skir­tin­gi da­ly­kai. Aš nie­ka­da ne­si­ve­liu į po­li­ti­ką.

At­va­žia­vu­si į Bir­žus, dar ge­rai ne­mo­kė­jau lie­tu­vių kal­bos. Esu dė­kin­ga lie­tu­viams, ku­rie vis pa­tai­sy­da­vo klai­das. Jei bū­čiau gi­mu­si Lie­tu­vo­je, tur­būt bū­čiau stu­di­ja­vu­si lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Aš esu Lie­tu­vos pa­trio­tė. Da­bar jau ne tik kal­bu, bet ir mąs­tau lie­tu­viš­kai…

– Kur Jū­sų vai­kys­tės že­mė?

– Gi­miau Bal­ta­ru­si­jo­je, Gar­di­no ap­skri­ty­je, kai­me ne­to­li Ly­dos, aš­tuo­ni ki­lo­met­rai nuo Lie­tu­vos sie­nos. Tė­vai – len­kai, bet ma­no pa­se įra­šas skel­bė, jog esu bal­ta­ru­sė. Kai ėmiau klau­si­nė­ti, ko­dėl taip įra­šė, su­lau­kiau at­sa­ky­mo: „Jei ne­tin­ka, va­žiuok iš Bal­ta­ru­si­jos“. Da­bar šir­dy jau­čiuo­si tik Lie­tu­vos pi­lie­te.

– Kas Jus at­ve­dė į Lie­tu­vą?

– Kai Bal­ta­ru­si­jo­je bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, sto­jau į Mins­ko Už­sie­nio kal­bų ins­ti­tu­to Ver­tė­jų fa­kul­te­tą. Pris­ti­go vie­no ba­lo… Priė­mė Vil­niaus pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas su tais pa­čiais ba­lais į Ru­sų kal­bos fa­kul­te­tą. Taip ir at­va­žia­vau į Lie­tu­vą. Stu­di­juo­da­ma sten­giau­si iš­mok­ti kal­bė­ti lie­tu­vių kal­ba. La­bai sten­giau­si. Ir man pa­vy­ko. Pas­ky­rė dirb­ti į Mo­lė­tus. Pas­kui su vy­ru at­va­žia­vo­me į Bir­žų ra­jo­ną, įsi­kū­rė­me Pa­bir­žė­je, se­na­ja­me kle­bo­ni­jos pa­sta­te, dir­bau Pa­bir­žės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ma­no tė­ve­liui tai at­ro­dė kaip trem­tis. Bet mes džiau­gė­mės, kad tu­rė­jo­me sa­vo būs­tą, nors ir api­pe­li­ju­sio­mis sie­no­mis…

Vė­liau, 1995-ai­siais me­tais, ma­ne dirb­ti pa­kvie­tė į Bir­žų „Sau­lės“ gim­na­zi­ją.

– Ar ka­da skai­čia­vo­te, kiek auk­lė­ti­nių lai­dų iš­ly­dė­jo­te į gy­ve­ni­mą? Ar da­bar ne­liūd­na bū­ti be auk­lė­ti­nių kla­sės?

– Kiek lai­dų iš­lei­dau, ne­pri­si­me­nu, reik­tų skai­čiuo­ti… Da­bar man be kla­sės ge­riau. Il­siuo­si. Ga­liu dau­giau lai­ko skir­ti dės­to­mam da­ly­kui. Vai­kams rei­kia gy­vy­bin­go, la­bai gy­vy­bin­go auk­lė­to­jo, kad su jais ke­liau­tų, daug bend­rau­tų… Be to, mo­ki­niai da­bar pa­tys daug ke­liau­ja vie­ni ir su tė­vais… Jie vis­ko tu­ri.

Bū­da­mas auk­lė­to­ju, iš­gy­ve­ni dėl kiek­vie­no vai­ko, dėl jo šei­mos pro­ble­mų, dėl jo nu­si­vy­li­mų mei­lė­je. Kiek­vie­na mo­ki­nių pro­ble­ma tam­pa ta­vo pro­ble­ma. O me­tai da­ro sa­vo…

Ma­ne ap­lan­ko bu­vę auk­lė­ti­niai, bu­vę mo­ki­niai. Jie no­ri pa­si­džiaug­ti, apie sa­vo gy­ve­ni­mus pa­si­pa­sa­ko­ti. Ga­li­my­bė bū­ti auk­lė­to­ju do­va­no­ja daug pliu­sų. Jų yra dau­giau nei mi­nu­sų. Tu ne­sens­ti… Man auk­lė­ti­niai ir pa­ta­ri­mų duo­da­vo. Pa­vyz­džiui, pa­tar­da­vo, jog jau lai­kas pa­si­keis­ti pa­se­nu­sį te­le­fo­ną ma­din­ges­niu, pra­šy­da­vo ne­si­ner­vin­ti (juk net jų tė­vai vi­sai ne­si­ner­vi­na), pa­ste­bė­da­vo, jog pa­mir­šau, kad jau me­tas įsi­gy­ti nau­jus aus­ka­riu­kus…

– Iš ko mo­kė­tės iš­skir­ti­nio mo­te­riš­ku­mo, ele­gan­ci­jos?..

– Iš sa­vo mo­čiu­tės – tė­ve­lio ma­mos Ma­ri­jos Ju­ze­fos, ku­ri Sankt Pe­ter­bur­ge dir­bo auk­le. Ji reng­da­vo­si iš­skir­ti­nai, mė­go kla­si­ki­nį sti­lių (nie­ko per daug, vis­kas šva­riai), kal­bė­jo pran­cū­ziš­kai, mo­kė­jo iš se­no su­kur­ti nau­ją… Ji sa­ky­da­vo: „Mo­ters ran­kos tu­ri bū­ti šva­rios, ba­tai bliz­gūs, o plau­kai ne­su­vel­ti“. Ji ma­ni­mi rū­pi­no­si iki mo­kyk­los. Iš­mo­kė tie­siai sė­dė­ti. Jei prie sta­lo ne­bū­da­vo šei­mos gal­vos (ma­no tė­ve­lio), mes ne­pra­dė­da­vo­me val­gy­ti, nors ir bū­da­vo­me la­bai al­ka­ni.

Mo­čiu­tė liep­da­vo lai­ky­tis šva­ros, tvar­kos ir skai­ty­ti kny­gas. Nuo tų lai­kų na­mai man – pa­grin­di­nė ver­ty­bė.

Ne­pa­me­nu, kad ma­no tė­vai bū­tų vie­nas ki­tą že­mi­nę, kad ma­ma bū­tų kal­bė­ju­si pa­kel­tu to­nu. Anū­kės daž­nai pra­šo pa­pa­sa­ko­ti apie ma­no vai­kys­tę.

– Jū­sų kny­gų kny­ga?

– Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“. Ji to­kia uni­ka­li. Jo­je tel­pa pen­ki žan­rai – ir mei­lės ro­ma­nas, ir fan­tas­ti­nė apy­sa­ka, ir is­to­ri­nis pa­sa­ko­ji­mas, ir sa­ty­ri­nis kal­bė­ji­mas, ir Bib­li­jos iš­min­tis… Ža­vi ir pa­ties M. Bul­ga­ko­vo li­ki­mas. Mar­ga­ri­tos ir Meist­ro mei­lė iš­skir­ti­nė, jos at­si­da­vi­mas ta­len­tui – ne­rea­lus.

Dar pa­tin­ka se­ri­jos „Si­lue­tai“ kny­gos apie pa­sau­lio įžy­mius žmo­nes, iš­skir­ti­nes as­me­ny­bes.

– Jū­sų mo­ters idea­las?

– Pir­mo­ji ša­lies po­nia Al­ma Adam­kie­nė. Te­ko bū­ti kar­tu vie­na­me ju­bi­lie­ju­je. Ža­vi jos ele­gan­ci­ja, ji mo­ka net sen­ti. Šil­ta, ma­lo­ni mo­te­ris.

– Kas tel­pa į mo­te­riš­ku­mo są­vo­ką?

– Tai mo­kė­ji­mas su­pras­ti ir už­jaus­ti. Tai ge­bė­ji­mas ne­si­gė­dy­ti tik­rų jaus­mų. Mo­te­riš­ku­mas – tai ir mo­kė­ji­mas pa­ty­lė­ti…

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu?

– La­bai pa­tin­ka bū­ti gam­to­je – daug vaikš­tau, so­dy­bo­je mėgs­tu dirb­ti dar­že, so­de, au­gin­ti dar­žo­ves…

Dar la­bai pa­tin­ka ke­liau­ti. Da­bar lan­ko­me Lie­tu­vos dva­rus. Sa­vo iš­skir­ti­ne au­ra ma­ne la­biau­siai vi­lio­ja Il­zen­ber­go dva­ras (Ro­kiš­kio r.). Dar la­bai pa­tin­ka Ado­my­nė (prie Ku­piš­kio).

Ma­ne vi­lio­ja kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tai Bir­žų pi­ly­je. Tai ma­no my­li­ma vie­ta.

– My­li­miau­si at­li­kė­jai, gru­pės?

– La­bai pa­tin­ka ita­lų mu­zi­ka, jų mu­zi­kos fe­no­me­nas gru­pė „Il Vo­lo“ („Skry­dis“). Iš kla­si­kos – ita­lų dai­ni­nin­kas, dai­nų au­to­rius ir at­li­kė­jas, kom­po­zi­to­rius And­rea Bo­cel­li…

– Te­ko gir­dė­ti, jog mėgs­ta­te šei­mi­nin­kau­ti vir­tu­vė­je… Jū­sų gar­džiau­sias pa­tie­ka­las?

– Mėgs­tu ga­min­ti. La­biau­siai – žu­vies pa­tie­ka­lus. Gar­džiau­sias? La­ši­ša su dar­žo­vė­mis grie­ti­nė­lės pa­da­že.

– Mums ne­pa­žįs­ta­ma Jad­vy­ga Džiu­gie­nė?

– Bai­li. Kar­tais bai­mi­nuo­si, jog ga­liu pa­sielg­ti ne­prog­no­zuo­tai. Ak, tas dvy­nių ne­ryž­tin­gu­mas… Tas dvi­ly­pu­mas. Sun­ku priim­ti spren­di­mus. Blaš­kau­si tarp no­riu-ne­no­riu, tin­ka-ne­tin­ka. Esu per daug jaut­ri. Gal to ir ne­ma­ty­ti iš šo­no, bet sa­vy­je la­bai iš­gy­ve­nu…

– Jū­sų neiš­si­pil­džiu­si sva­jo­nė?

– Bū­ti ver­tė­ja… Iš lie­tu­vių į ru­sų. Ką vers­čiau? Gal­būt tai ga­lė­tų bū­ti pa­sa­kos vai­kams. Man la­bai pa­tin­ka vai­kai, ypač ma­ži. Jų pa­sau­lis nuo­šir­dus, at­vi­ras, be me­lo. Jie ką gal­vo­ja, tą ir sa­ko. Vai­kai – at­ski­ras pa­sau­lis, ku­rį mes, suau­gu­sie­ji, su­ga­di­na­me.

– Jad­vy­gos gy­ve­ni­mo cre­do?

– Va­do­vau­juo­si po­sa­kiu: „Ne­da­ryk blo­go ki­tam žmo­gui, nes tas blo­gis su­grįš tau“. Tai tie­sa. Kaip že­mė yra ap­va­li, taip gy­ve­ni­mas ei­na ra­tu.

– Ar šven­čia­te Ko­vo 8-ąją?

– Neš­ven­čiu. Nie­ka­da ne­šven­čiu. Bet vi­sa­da gau­nu gė­lių. Ko­vo 8-oji – tarp­tau­ti­nė šven­tė. Nie­ko blo­go, jei mo­te­ris bū­na dar kar­tą pa­gerb­ta. Mo­te­riai nie­ka­da ne­bū­na per daug pa­gar­bos.

– Ko­kias gė­les la­biau­siai my­li­te?

– Kuo pa­pras­tes­nes! Kaip ir žmo­nes… Pa­va­sa­rį – tul­pes, pa­kal­nu­tes, va­sa­rą – ra­mu­nes, ru­gia­gė­les, ru­de­nį – jur­gi­nus ir ast­ras, net žie­mą vi­sa­da ma­no na­muo­se žy­di gy­vos gė­lės.

Ačiū už po­kal­bį, už at­vi­ru­mą… Te­gul vi­sos Jū­sų die­nos bū­na gra­žios!