Kovo 6 dieną į Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vykusį forumą „Švietimo kodas“ pakviesta ir mokytoja Alina Ševčenko Mockevičienė. Kartu su kolege Egle Kavaliūne ji atsiėmė apdovanojimą projekte „Lietuvos mokytojas 2026“. Sveikiname! Jūsų dėmesiui – pokalbis su mokytoja Alina.
Jūs dalyvaujate projekte „Lietuvos mokytojas 2026“. Kas paskatino?
Šiame projekte dalyvauju Kaštonų mokyklos vadovybės iniciatyva. Savęs nominavusi nebuvau, tad tai buvo malonus siurprizas. Esu jiems labai dėkinga už tokį įvertinimą. Iš viso buvo nominuotos trys Kaštonų mokyklos mokytojos, aš buvau viena iš jų.
Džiaugiatės, jog sulaukėte tiek daug Jus palaikančiųjų?
Žinoma! Sulaukiau daug gražaus palaikymo, komplimentų, padrąsinimų, ištikimų balsuotojų, kurie kasdien balsavo ir ragino tai daryti kitus. Esu jiems visiems be galo dėkinga.
Augote Biržuose. Ryškiausi vaikystės prisiminimai – tėvų namai, draugai?
Gimiau Pasvalio rajone, o į Biržus atvykau jau būdama šešerių. Vaikystė nebuvo lengva – teko augti be mamos, be tinkamos priežiūros, priklausomybių ir smurto aplinkoje. Ragavau ir vaikų namų duonos.
Bet, ačiū Dievui, visa tai jau praeityje. Būtent tikėjimas Dievu ir malda buvo mano stiprybė bei paguoda, padėjusi tikėti geresne ateitimi. Šiandien jaučiuosi palaiminta ten, kur esu, tuo, ką darau, ir žmonėmis, kurie mane supa.
Mokėtės Biržų „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje. Koks šilčiausias ar įdomiausias atsiminimas iš mokyklinių laikų?
Pirma mintis – klasiokai ir lietuvių kalbos mokytoja Irutė Varzienė. Klasė buvo draugiška, be patyčių, todėl gera buvo kasdien būti drauge. O gerbiama mokytoja Irutė žavėjo savo išmintimi, romumu ir pagarba jaunam žmogui.
Kuo žavėjotės ir kuo norėjote tapti?
Nuo pat vaikystės mane traukė menas, todėl muzikos ir šokio pamokos buvo mano mėgstamiausios. O tapau tuo, kuo svajojau – šokio mokytoja.
Kaip apibūdintumėte save dar besimokančią mokykloje ir kaip dabar? Koks esminis skirtumas?
Mokykloje buvau savęs ieškanti, jautri ir dar tik besiformuojanti asmenybė. Dabar esu pasitikinti savimi, žinau savo vertybes ir kryptį. Esminis skirtumas – vidinė tvirtybė ir sąmoningumas.
Kaip atsidūrėte menų lauke? Ar tai buvo svajonės išsipildymas?
Per muziką ir šokį atrasdavau erdvę savo jausmams – tai buvo mano saviraiškos ir vidinės laisvės forma, būdas išlaisvinti emocijas ir atskleisti tikrąjį save.
Po studijų grįžote į Biržus. Kodėl?
Mylėjau Biržus, čia gyvenančius žmones, nuostabų kraštovaizdį ir Sekmininkų bažnyčią, kurioje visapusiškai užaugau, todėl grįžau ir nesigailiu, nors sostinė siūlė prestižinį darbą baleto mokykloje.
Jūs abu su vyru, galima sakyti, esate biržiečiai. Gal galite pasidalinti savo pažinties pradžia, atvedusia prie altoriaus?
Kaip jau minėjau, aš esu gimusi Pasvalio rajone, o vyras – tikras biržietis. Susipažinome Sekmininkų bažnyčioje, porą metų bendravome toje pačioje draugų kompanijoje. Taip pajutome artimą ryšį vienas kitam.
Neilgai trukus, pavasarį, ant Astravo tilto Edgaras pasiūlė draugauti, o po keturių mėnesių – ir tekėti. Iškart sutikau. Po metų iškėlėme gražias vestuves, o šią vasarą mūsų santuoka sulauks pilnametystės – 18 metų.
Papasakokite apie savo šeimos atžalas. Ar jie, kaip mama, linkę į menus?
Mūsų vaikai – Dievo dovanos, mūsų stebuklai ir pasididžiavimas. Nelengvas buvo jų atėjimas į šį pasaulį, bet, ačiū Dievui, visi sveiki ir gyvi.
Pirmagimis Jokūbas turi ypatingą muzikalumą – lanko muzikos mokyklą, groja pianinu. Adomas – aktyvesnis vaikas: mėgsta žaisti futbolą, yra žingeidus, puikiai sekasi mokytis pirmoje klasėje.
Evutė – mūsų darželinukė. Jos atėjimo į šį pasaulį istorija ypatinga: ji gimė 23 savaičių, svėrė 630 gramų, buvo 26 centimetrų ūgio – tilpo delne. Tai buvo mirties ir gyvenimo kova. Meldėsi visas pasaulis. Gydytojai sakė: „Jūs meldėtės Dievui į ausį“, nes ji išgyveno ir yra sveika. Pavasarį švęsime jos penktąjį gimtadienį. Ji mėgsta šokti, dainuoti ir dūkti su broliais.
Jau beveik 20 metų dirbate Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje šokio ir scenos menų mokytoja.
Kaštonų mokykloje pradėjau dirbti šokio mokytoja iškart po studijų. Iš tų 20 metų devynerius buvau motinystės atostogose, todėl šiandien turiu tris nuostabius vaikus. Po tokių ilgų atostogų buvo nerimo: ar sugebėsiu, ar nepamiršau šio amato, ar pavyks rasti ryšį su mokiniais?
Atsirado abejonių savimi. Tačiau grįžusi į darbą sulaukiau labai šilto priėmimo – tiek iš mokinių, tiek iš atsinaujinusios mokyklos vadovybės. Tai suteikė drąsos, sugrįžo ir pasitikėjimas savimi.
Šiuo metu dirbu šokio mokytoja pradinėse klasėse, esu VDM (visos dienos mokyklos) mokytoja, turiu nuostabius auklėtinius šeštokus, vedu šokio ir scenos menų būrelį vyresnių klasių mokiniams, taip pat Germaniškio ir Medeikių pradinio ugdymo skyriuose vedu meninius užsiėmimus. Reikia tik noro – tada viską gali suspėti.
Jūs esate labai kūrybinga asmenybė – kuriate dainas, choreografiją, kostiumų idėjas ir prodiusuojate pasirodymus. Iš kur Jumyse tiek daug kūrybinių idėjų?
Dievo dovana. Matyt, dalindamas talentus, man šio gėrio meno srityje nepagailėjo. Tiesiog natūraliai kyla idėjos, matau vizijas, kaip viskas turėtų būti ir atrodyti.
Kokie charakterio bruožai Jums padeda dirbant su neformaliuoju ugdymu?
Manyčiau, kūrybiškumas, empatija, kantrybė, lankstumas, komunikabilumas, motyvacija ir darbštumas. Šie bruožai padeda ne tik efektyviau dirbti su mokiniais, bet ir kurti teigiamą, įkvepiančią ugdymo atmosferą.
Kas Jums yra pedagogo darbas?
Pedagogo darbas man yra ne tik žinių perdavimas, bet ir vaikų asmenybės ugdymas bei jų motyvacijos skatinimas. Siekiu būti mokytoja, kuri sukuria saugią ir palaikančią aplinką, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi vertinamas ir išgirstas.
Man svarbu, kad mokiniai ne tik mokytųsi, bet ir džiaugtųsi procesu, todėl stengiuosi į pamokas integruoti kūrybiškumą ir žaidybiškumą. Tikiu, kad mokykla turėtų būti vieta, kur vaikai nori būti, todėl siekiu užmegzti ryšį su kiekvienu mokiniu, suprasti jų poreikius ir pomėgius.
Taip pat manau, kad pedagogo darbas apima nuolatinį tobulėjimą ir prisitaikymą prie besikeičiančių mokinių poreikių bei šiuolaikinių ugdymo metodų. Esu pasiryžusi nuolat mokytis ir ieškoti naujų būdų, kaip padėti savo mokiniams pasiekti jų potencialą.
Tiesiog išsikėliau sau tokį tikslą: „būti tokiu mokytoju, dėl kurio vaikas nori eiti į mokyklą“.
Visi puikiai suprantame, koks sunkus yra mokytojo darbas. Kaip valdote stresą ir iš kur semiatės kantrybės?
Kaip ir minėjau, esu tikintis žmogus, todėl tai yra mano stiprybė. Dievo žodyje parašyta: „Aš viską galiu Tame, kuris mane stiprina.“ Tai mano sėkmės paslaptis – dieną pradedu ir pabaigiu maldoje.
Ar nesigailite dėl profesijos pasirinkimo?
Nesigailiu pasirinkusi šį kelią. Noriu augti ir tobulėti, būti geru pavyzdžiu šioje srityje.
Kokie, Jūsų akimis, yra šiuolaikiniai mokiniai? Kaip su jais dirbti, kad pavyktų sudominti, atrasti ryšį, bet kartu išlaikyti pagarbą?
Šiuolaikiniai mokiniai yra kūrybiški ir individualūs, dažnai domisi socialinėmis problemomis, yra technologiškai išprusę. Norint su jais dirbti, svarbu skatinti kūrybiškumą, būti atviram ir empatiškam, palaikyti pagarbą, integruoti technologijas ir priderinti mokymosi metodus prie jų individualių poreikių.
Kas Jums yra įdomiausia Jūsų darbe – kas „veža“?
Mokinių šypsenos, jų apkabinimai, gražios frazės: „Laukiau visą savaitę jūsų pamokos“, „Kaip gaila, kad nebūsite“. O šią savaitę išgirdau net ir tai: „Mes jus mylime.“ Ar gali būti geriau?
Didžiausi Jūsų gyvenimo džiaugsmai?
Manau, kaip ir daugeliui – šeima ir vaikai. Tai mano gyvenimo variklis, dėl ko stengiamės ir kuriame.
Jūsų žodis savo mokiniams, kolegoms ir visiems biržiečiams.
Būkime nuoširdūs, pagarbūs ir tikri vieni kitiems. Vertinkime vieni kitus, drąsinkime ir palaikykime, nes tai padeda kurti geresnę aplinką visiems. Tegul mūsų bendrystė atneša daugiau džiaugsmo ir sėkmės kiekvienam iš mūsų.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.