Metų atradimas

"Me­tų at­ra­di­mas" no­mi­nan­tė – Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nės bib­lio­te­ki­nin­kė ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Ri­ta Vens­kū­nie­nė. Gru­pė bir­žie­čių džiau­gia­si, jog Ri­ta pa­dė­jo iš nau­jo at­ras­ti Li­kė­nus, pa­ver­tu­si Li­kė­nų par­ką ir mi­ne­ra­li­nio van­dens biu­ve­tę pa­trauk­liu kul­tū­ros ži­di­niu.

Rita Venskūnienė  „Biržiečių žodžiui“ kalbėjo: „Tik­rai la­bai ne­ti­kė­tas siū­ly­mas no­mi­na­ci­jai „Me­tų at­ra­di­mas”. At­nau­jin­ta biu­ve­tė dir­ba jau 6 me­tus, trau­kia žmo­nes, me­no ko­lek­ty­vus, dai­li­nin­kus, fo­tog­ra­fus, kul­tū­ros žmo­nes, nes ji yra la­bai gra­žia­me Li­kė­nų par­ke. Šiais me­tais iš­kil­min­gai bu­vo pa­mi­nė­tas biu­ve­tės 50 me­tis. Li­kė­nuo­se vi­sa­da vy­ko ren­gi­niai – bu­vu­sių ir esa­mų li­go­ni­nės va­do­vų pla­nuo­se ir dar­buo­se – kad li­go­ni­nės pa­cien­tai bū­tų užim­ti po pro­ce­dū­rų, ga­lė­tų lan­ky­ti kon­cer­tus, pa­ro­das. Li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos idė­ja – pro­jek­tas „Me­nas gy­do”, pri­trau­kian­tis įvai­rių me­no ša­kų at­li­kė­jus. Aš esu tik tar­nau­to­jas, ku­ris su­gal­vo­ja, ko­kius ko­lek­ty­vus, įdo­mius žmo­nes pa­si­kvies­ti, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, įvai­rias edu­ka­ci­jas pa­cien­tams. Mes esa­me gy­dy­mo įstai­ga, ne kul­tū­ros cent­ras, bet sten­gia­mės, kad biu­ve­tė­je žmo­nės ne tik at­si­ger­tų mi­ne­ra­li­nio van­dens, bet, at­ke­lia­vę iš ki­tų mies­tų, su­si­pa­žin­tų su Li­kė­nais, jų is­to­ri­ja, su Bir­žų kraš­tu.

Biu­ve­tė – ma­žy­tis tu­riz­mo ir kul­tū­ros cent­riu­kas. Li­go­ni­nės po­li­ti­ką – bū­ti at­vi­ra įstai­ga vi­suo­me­nei, ver­ti­nu la­bai tei­gia­mai, nes čia vi­sa­da pil­na žmo­nių, žmo­nės tie­siog pa­siil­gę ra­my­bės, gam­tos, šal­ti­nio čiur­le­ni­mo, va­žiuo­ja pa­bū­ti, pa­kvė­puo­ti gry­nu oru. Li­kė­nai – vi­sų mū­sų džiaugs­mas, pa­si­di­džia­vi­mas, kaž­ka­da pa­va­din­tas Šiau­rės Lie­tu­vos Dei­man­tu – tik rei­kia juos my­lė­ti, po­pu­lia­rin­ti, iš­sau­go­ti. Tik­rai no­ri­si, kad čia žmo­nės lan­ky­tų­si, svei­ka­tin­tų­si, pa­klau­sy­tų pui­kios mu­zi­kos, lan­ky­tų pa­ro­das.

Pir­mie­ji pas mus pra­dė­jo kon­cer­tuo­ti Bir­žų Vla­do Ja­ku­bė­no mu­zi­kos mo­kyk­los moks­lei­viai, mo­kyk­los Dai­lės sky­rius daž­nai eks­po­nuo­ja ke­ra­mi­kos pa­ro­das. Tai – mo­kyk­los di­rek­to­rės Ra­mu­tės Pet­ro­ny­tės idė­ja. Vie­ni ko­lek­ty­vai pa­tys pa­si­siū­lo, ki­tiems skam­bi­nu ir siū­lau čia at­va­žiuo­ti ir pa­do­va­no­ti li­go­niams sa­vo ta­len­tą. Pa­vyz­džiui, skam­bi­nu at­li­kė­jai No­me­dai ir siū­lau už kon­cer­tą 100 Kar­mos taš­kų ir ji­nai su­tin­ka, o po kon­cer­to, kai plo­ja vi­sa sa­lė, ji sa­ko aš ga­vau dau­giau ne­gu pa­ti at­ve­žiau, štai kaip mes gy­ve­na­me.

Da­bar Li­kė­nuo­se gy­do­si pa­cien­tas Vyd­man­tas, ku­ris kiek­vie­nais me­tais Li­kė­nams pa­do­va­no­ja po fo­to­pa­ro­dą, šie­met jo dro­bė­se gra­žuo­lis Li­kė­nų par­kas. Ren­gi­niai vyks­ta ne tik biu­ve­tė­je, bet ir kor­pu­suo­se, nes yra sun­kiai ju­dan­čių li­go­nių, yra kop­ly­tė­lė, li­go­nius lan­ko Pa­bir­žės kle­bo­nas K. Bal­sys. Li­kė­nų žmo­nės yra la­bai ge­ri. Kai kon­cer­tuo­ja vai­ku­čiai, Au­gu­tė su drau­gė­mis pri­ke­pa vi­so­kių ska­nu­my­nų, Va­le­ri­ja at­ne­ša na­mi­nį sū­rį. Ren­gi­nių šiais me­tais bu­vo tik­rai ne­ma­žai ir la­bai įvai­rių, už tai be ga­lo dė­kin­ga vi­siems, kas pri­si­dė­jo, kon­cer­ta­vo, kas pie­šė, lip­dė, kar­pė su mū­sų li­go­niu­kais. Man pa­čiai pa­ts įsi­min­ti­niau­sias bu­vo ma­ža­sis dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos fes­ti­va­lis „Li­kė­nų vers­mės”, skir­tas mū­sų poe­tui P. Dre­vi­niui. Tai bu­vo ma­no di­džiau­sia sva­jo­nė, su­kvies­ti bar­dus, poe­tus ir tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti, tik la­bai ge­rų drau­gų, at­li­kė­jų, įgar­sin­to­jų dė­ka, nes biu­dže­tas bu­vo nu­li­nis. Ma­nau, kad svar­biau­sia yra idė­ja, ku­ria pa­ts tu­ri la­bai, la­bai ti­kė­ti, ta­da ta idė­ja už­krės­ti ki­tus. To­kie ren­gi­niai iš­lie­ka il­gam, net da­bar pri­si­me­nu fes­ti­va­lio dva­sią, ber­žų kva­pą, liū­tį, žmo­nių vei­dus.

Li­kė­nuo­se vi­sa­da pa­liks pu­sę ma­no šir­dies, ki­ta pu­sė – Tė­viš­kė­je, Nau­sė­džiuo­se. Kal­bant apie atei­tį, ji to­kia tra­pi ir ne­nus­pė­ja­ma, jos neiš­bur­si ir ne­su­gal­vo­si, o mes pa­tys esa­me la­bai lai­ki­ni. Tik no­ri­si pa­lin­kė­ti, kad neiš­nyk­tų kul­tū­ra, ren­gi­niai, kul­tū­ros žmo­nės, nes ša­lis be kul­tū­ros – ša­lis be atei­ties.Te­gul žmo­nės tu­ri my­li­mas vie­tas pa­si­vaikš­čio­ti, tu­ri sa­vo my­li­mus me­džius, iš ku­rių pa­si­sem­tų stip­ry­bės, te­gul kiek­vie­nas at­ran­da ga­li­my­bę iš­reikš­ti sa­ve, pa­ro­dy­ti sa­vo ge­bė­ji­mus, ar atei­ti pa­pras­čiau­siai pa­si­šne­ku­čiuo­ti. Te­gul tas žmo­gus, ne­šan­tis kad ir ma­žą kul­tū­ros švie­se­lę, bū­tų dau­giau ver­ti­na­mas, ma­to­mas, ger­bia­mas. Ta­da bus ma­žiau bam­ban­čių ir kei­kian­čių vi­sas val­džias ir sa­vo Tė­vy­nės na­mus. Gra­žaus Šven­čių lau­ki­mo vi­siems, ge­ru­mo ir vil­ties”.