Medinukų galerija laukia

Iš lau­ko pu­sės virš ga­le­ri­jos du­rų ant gal­vos lei­džia­si paukš­čių pul­kas, po ko­jo­mis – žal­čiai. Ga­le­ri­jos šei­mi­nin­kas kvie­čia į vi­dų. Iš vi­daus ant du­rų puo­tą ke­lia vel­niai ir ra­ga­nos. O prieš akis ve­ria­si me­di­nu­kų ka­ra­lys­tė. Jų įvai­ro­vė. Kai ku­rie la­bai so­li­dūs. Ba­rel­je­fai. Šven­tie­ji, ka­ra­liai, ra­šy­to­jai, poe­tai, rū­pin­to­jė­liai, iš­min­čiai, mu­zi­kan­tai. Ir ką tik prieš die­ną iš­drož­ta mer­gai­tės kau­kė. Ant ka­la­dės il­si­si tik pra­dė­tas dar­bas – se­nu­tis ir se­nu­čiu­kė... Jiems rei­kės dar pa­lauk­ti. Dro­žė­jui – ato­kvė­pis. Kol kas ga­le­ri­jo­je jis ne­šiukš­lins..

– Kai kas klau­sia kiek čia dar­bų. Ne­ži­nau. La­bai di­de­lis skai­čia­vi­mas, – ga­le­ri­jos sa­vi­nin­kas tar­si nu­jaus­da­mas klau­si­mą pa­tei­kia at­sa­ky­mą.

Kas­met gims­ta vis nau­jų me­di­nu­kų. Jų nuo­tai­kos – įvai­riau­sios. Kad ne­bū­tų nuo­bo­du, kū­rė­jas jiems ap­lin­ką vis kei­čia, eks­po­zi­ci­jas at­nau­ji­na. Me­di­nu­kai ap­lim­pa kiek­vie­ną iš­lais­vė­ju­sią erd­vę. Me­di­nu­kai jau žval­go­si į pa­lu­bę.

– Šią ker­tę bu­vo užė­mu­sios mal­kos. Sū­nui mal­kas ati­da­viau, o tuš­čią erd­vę už­lei­dau sa­vo dro­ži­niams, – pa­sa­ko­ja Al­gir­das But­ke­vi­čius.

Gar­sus, bet kuk­lus bir­žie­tis tau­to­dai­li­nin­kas, ku­riam Kul­tū­ros mi­nist­ro įsa­ky­mu prieš ke­le­rius me­tus su­teik­tas me­no kū­rė­jo sta­tu­sas, šio­je sa­vo dirb­tu­vė­lė­je daug me­tų tar­si tvir­to­vė­je kū­rė pa­si­slė­pęs. Jo ta­len­to ger­bė­jai jo pa­si­ges­da­vo ir įvai­riais ke­liais ieš­ko­da­vo. Kas no­rė­da­vo, su­si­ras­da­vo. Įra­šai at­si­lie­pi­mų kny­go­je liu­di­ja: lan­kė­si ne tik lie­tu­viai. Me­di­nu­kais ža­vė­jo­si ame­ri­kie­čiai, če­kai, lat­viai, ru­sai, veng­rai, vo­kie­čiai... Prieš pen­ke­rius me­tus, per Bir­žų mies­to šven­tę kū­rė­jas sa­vo me­di­nu­kus bu­vo iš­lei­dęs į kie­me­lį pa­si­žmo­nė­ti. Mies­to sve­čiai ir mies­te­lė­nai at­krei­pė dė­me­sį.

Tik kai ku­riems me­di­nu­kams šis kie­me­lis per ankš­tas. Jie nu­ke­lia­vę iki pa­ro­dų už­sie­ny­je, Lie­tu­vo­je. Kai ku­rie ir ne­be­sug­rį­žę, li­kę Ro­kiš­kio, Pas­va­lio, Bir­žų, Vil­niaus et­nog­ra­fi­jos mu­zie­juo­se. Ra­si Al­gir­do But­ke­vi­čiaus skulp­tū­rų Ra­ga­nų kal­ne Juodk­ran­tė­je.

Džiu­gu: ar­tė­jant Tau­to­dai­lės me­tams bir­žie­tis kū­rė­jas ry­žo­si sa­vo ga­le­ri­ją pa­ženk­lin­ti. Rek­la­mai rai­des iš­dro­žė sū­nus, tau­to­dai­li­nin­kas Vai­do­tas But­ke­vi­čius. O tu­ri­nin­gą ga­le­ri­ją pa­va­din­ti me­di­nu­kų var­du pa­sak Al­gir­do But­ke­vi­čiaus lie­pė jo žmo­na Onu­tė. Tau­to­dai­li­nin­kui pa­ti­kę, nes skam­ba kuk­liai: "Me­di­nu­kų ga­le­ri­ja".

– Kad tik bū­tų ūpas. Lau­kiu vi­sų, – kvie­čia ga­le­ri­jos šei­mi­nin­kas. Ir pri­pa­žįs­ta: anks­čiau ne­si­lan­kė. Ne­ži­no­jo.

Me­di­nu­kai – iš lie­pos, ąžuo­lo, juo­dalks­nio, uo­sio... Pa­tys se­niau­si me­di­nu­kai – pu­sam­žiai. Ku­ris iš jų aukš­čiau­sias? Aukš­taū­giams ga­le­ri­jo­je – ne vie­ta. Ke­tu­rių, pen­kių met­rų Al­gir­do But­ke­vi­čiaus skulp­tū­ros, kop­lyts­tul­piai ry­mo Bal­ti­jos ke­ly­je, Bir­žų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, Užu­ši­liuo­se, Li­kė­nuo­se, Bir­žų, Pa­bir­žės ka­pi­nė­se...