Medetkų lauko paslaptis

Iš­ny­ku­sių ar be­nyks­tan­čių kai­mų pa­va­di­ni­mus, juo­se gy­ve­nu­sių žmo­nių pa­var­des su­kru­to­me už­ra­šy­ti, iš­sau­go­ti. Sten­gia­mės bent to­kiu bū­du atei­nan­čioms kar­toms pa­lik­ti ži­nią apie čia gy­ve­nu­sius pro­tė­vius. Tai svei­kin­ti­na. Ta­čiau yra ir ki­to­kių bū­dų pri­min­ti sau, vai­kams ir vai­kai­čiams praei­tį, iš jos mo­ky­tis bei ge­rą­sias ži­nias skleis­ti. Tai žo­dis iš lū­pų į lū­pas, tai dar­bai, liu­di­jan­tys, kaip svar­bu ir ge­ra jus­ti sa­vo šak­nis.

To­kių pa­vyz­džių yra ir to­li ieš­ko­ti jų ne­rei­kia. Be­siž­val­gan­čių­jų po Kir­ki­lų kai­mą akis pa­trau­kia žy­din­čių me­det­kų lau­ke­lis. Iš to­lo jis lieps­no­te lieps­no­ja tar­si kvies­da­mas už­suk­ti, su­si­pa­žin­ti, pa­klaus­ti, o kas gi čia gy­ve­na, ko­kia šios so­dy­bos is­to­ri­ja, ko­kia tos di­de­lės me­det­kų lys­vės pa­slap­tis.

Me­džių ir krū­mų ap­sup­ty­je nu­tū­pu­si dai­li tro­ba, to­lė­liau ūki­niai pa­sta­tė­liai, pir­te­lė, rau­donsk­ruos­čius obuo­lius no­ki­nan­čios obe­lys. Net­ru­kus paaiš­kė­ja, jog so­dy­bą Žu­kų vien­kie­my­je puo­se­lė­ja iš did­mies­čio į gim­ti­nę vis daž­niau grįž­tan­čios se­se­rys. Su vie­na iš jų, Ri­ma Bart­kie­ne, pri­sė­da­me pa­si­kal­bė­ti. Mo­te­ris pri­si­me­na vai­kys­tę, gy­ve­ni­mą kai­me prieš pen­kias­de­šimt me­tų, kol dar jos ne­bu­vo pa­si­kvie­tęs did­mies­tis. Iš­kart Ri­ma pri­si­me­na su nie­kuo ne­pa­ly­gi­na­mą „kai­miš­kos gry­čios kva­pą“ ir žmo­nes, lai­min­gus ir ne­go­džius. O mo­ti­nos, Ma­ry­tės Žu­kie­nės (Zda­na­vi­čiū­tės) at­vaiz­das ro­man­tiš­kai iš­ny­ra prieš akis – ei­na ji su kas­tu­vu ant pe­čių, pa­skui ją se­ka ke­tu­ri ka­ti­nai... Kur? Ogi vi­si trau­kia už kal­ne­lio. Iš lė­to, nie­kur ne­sku­bė­da­mi ei­na kas­ti va­le­ri­jo­nų šak­nų. Kas­tu­vas dar il­gai jais kve­pia. Kve­pia ir tro­ba, kur ste­buk­lin­go­sios šak­nys jau už­pil­tos deg­ti­nė­le. Toks vais­tas pa­tin­ka iš tė­ve­liui Ado­mui Žu­kui.

Ki­tas ste­buk­las – me­det­kos. Jų žie­dus taip pat už­pil­da­vo. Vi­si ži­no­jo –prireiks tų vais­tų, kai „skran­dį grauš“. Da­ry­da­vo ta­da ir me­det­kų alie­jų, ir te­pa­lą. Pra­vers­da­vo to­kie na­mi­niai vais­tai ir mo­te­rims, ir vy­rams, ir vai­kams. Ri­ma Bart­kie­nė sa­ko, jog me­det­kų ar­ba­ta la­bai tin­ka skau­dan­čiai ma­žy­lių gerk­ly­tei pa­ska­lau­ti. „Vai­kai yra gė­lės“, – šyp­so­da­ma­si iš­ta­ria Ri­mu­tė, tad juos gy­dy­ti rei­kia gė­lė­mis. Nuo se­no ži­no­ma, jog me­det­ka yra mo­te­riš­kas au­ga­las, pa­de­dan­tis mo­te­rims ir jų ma­žy­liams.

Pen­kias­de­šimt me­tų Kau­ne pra­lei­du­si R. Bart­kie­nė dir­bo vai­kų dar­že­ly­je auk­lė­to­ja, ji ži­no, kaip rū­pin­tis vai­kais. Jie Ri­mai iki šiol kve­pia braš­kė­mis ir vai­kys­tės pie­vų žie­dais.

Prieš po­rą me­tų R. Bart­kie­nė išė­jo į pen­si­ją. O gam­to­je, pa­sak jos, tuš­čios vie­tos ne­bū­na. Ir nu­ta­rė pri­si­min­ti vai­kys­tės žo­ly­nų kva­pą – pri­sė­ti me­det­kų, pri­kai­šio­ti gė­lių dai­ge­lių, daž­niau išei­ti į pie­vas, kur ka­dai­se va­le­ri­jo­nus ma­ma su ka­ti­nais kas­da­vo. Sy­kiu Ri­ma pa­no­ro sa­vo ži­nio­mis da­ly­tis su drau­gais, pa­žįs­ta­mais. Ką pri­mir­šu­si bu­vo, ma­mos pa­lik­ta kny­ga pri­me­na. Jos la­pai nu­čiu­pi­nė­ti, sau­gan­tys mo­ti­nos ran­kų ši­lu­mą. „Kny­ga apie vais­ta­žo­les yra ma­no va­do­vas. Jai dau­giau nei še­šias­de­šimt me­tų“, –sako Ri­ma Bart­kie­nė. Kny­gos vir­še­lio vi­di­nė pu­sė sle­pia ma­žą Ri­mu­tės iš­dai­gą – ke­tur­me­tė mer­gai­tė ten pa­li­ko ke­le­tą sa­vo pie­ši­nu­kų. Ri­ma Bart­kie­nė ro­do įsi­gi­ju­si ir ki­tų, nau­jes­nių lei­di­nių. Vi­sų jų ži­nio­mis mo­te­ris dos­niai da­li­ja­si su so­dy­bos sve­čiais, drau­gų drau­gais, už­su­kan­čiais pa­si­skin­ti me­det­kų, pa­si­bū­ti gam­to­je, pa­si­kal­bė­ti apie sa­vo rū­pes­čius.

Tei­rau­juo­si, ko­dėl me­det­koms di­džiau­sia gar­bė ati­ten­ka. Ri­ma šyp­te­li ir trum­pai iš­ta­ria: „Aš joms la­bai dė­kin­ga. Jos nuo­sta­bios gė­lės, ste­buk­lin­gas vais­tin­ga­sis au­ga­las“. Smal­sau­ju, ar šis po­mė­gis grei­tu lai­ku ne­taps ma­žu vers­liu­ku. Ši­to žo­li­nin­kė dar ne­ži­no, bet pa­tvir­ti­na, jog iš­lai­dų yra, nes gė­les rei­kia ir pa­sė­ti, ir nu­ra­vė­ti, ir žie­dų der­lių su­tvar­ky­ti. O jei dar ga­min­ti alie­ju­ką ar te­pa­lą? Vis­kas kai­nuo­ja. Kol kas me­det­ka – lab­da­ra. Su­ka­si Ri­mu­tė, ma­žy­čio „me­det­kų ūkio“ sa­vi­nin­kė nuo ry­to iki va­ka­ro. Kar­tu su ar­ti­mai­siais gė­ri­si žie­dais ir už­su­kan­čiais lan­ky­to­jais.