Kova tęsiasi – Akvilei reikia mūsų pagalbos
Mažosios kovotojos už gyvenimą Akvilės mama, biržietė Eglė Smolskienė, nedrąsiai šypsosi ir jaučiasi nejaukiai, kalbėdama apie šeimą ištikusią nelaimę. „Kalbu, šypsausi, bet iš tikrųjų širdis dreba – labai sunku pasakoti ir vėl grįžti į praeitį, kai sužinojome apie dukrytės ligą“, – sako Eglė.
Jauna moteris prisipažįsta, kad jų šeimai išties labai sunku – ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Šiuo metu dirba tik tėtis Salvijus, o ji visą savo laiką skiria septynių mėnesių dukrytei ir ligoniukei Akvilei. Prieš susilaukiant Akvilės dirbo abu – šeima nebuvo pratusi gyventi iš išmokų, kūrė gyvenimą savo rankomis ir lėšomis.
Tačiau dukros liga pakoregavo visus planus. Smolskių šeima, niekada nesiskundusi ir neprašiusi niekieno pagalbos, tyliai išgyveno sunkius laikus kartu su močiutėmis ir seneliais. Dabar ji vėl atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Iškilo rūpesčių, kurie spaudžia jaunos, darbščios šeimos pečius – trūksta lėšų atkurti normalią Akvilės vystymosi raidą. Sunkios ligos kelyje atsiradusių raidos sutrikimų gydymas reikalauja ne tik laiko, bet ir nemažų išlaidų.
Todėl tėveliai ir kreipiasi į žmones – prašo paramos, kad sausio 25-ąją penkerių metų gimtadienį švęsianti Akvilė galėtų pasivyti savo bendraamžius ir gyventi visavertį gyvenimą.
Košmaro pradžia – galvos skausmas
Eglės ir Salvijaus istorija prasidėjo gražiai – jauni žmonės sukūrė šeimą, dirbo, labai džiaugėsi sulaukę pirmagimės dukrelės Akvilės, kuri gimė sveika ir guvi. Tėveliai, laikydamiesi visų gydytojų rekomendacijų, nuolat lankėsi pas medikus – mažąją Akvilę svėrė, matavo, ir nebuvo jokių ženklų, kad kas nors galėtų būti negerai.
Kurį laiką jaunas tėtis darbavosi Vokietijoje, o prieš jam grįžtant į Biržus Eglė su dukryte nusprendė jį aplankyti. Tuomet Akvilei buvo beveik dveji metukai.
„Prieš grįžtant namo prasidėjo keisti dalykai – pastebėjau, kad Akvilytė vis sunkiau vaikšto, atrodė, jog sunkiai valdo vieną kojytę. Persmelkė negera nuojauta, kad kažkas negerai. Mergaitė taip pat skųsdavosi, kad jai skauda galvytę. Iš pradžių galvojome – gal tiesiog nenori vakare eiti miegoti, nes galvos skausmas pasireikšdavo vakarais. Vos grįžę į Biržus nedelsdami apsilankėme pas šeimos gydytoją, kuri iškart išrašė siuntimą į Panevėžio ligoninę“, – pasidalijo skaudžios istorijos pradžia Eglė.
Iš gydytojos kabineto – tiesiai į reanimaciją
Moteris dabar sako, kad, tikriausiai, gydytoja iš karto įtarė kažką bloga – tik nenorėjo be reikalo gąsdinti tėvų. Nuvykus į Panevėžio ligoninę, Akvilės namo jau nebeišleido… Mergaitė buvo paguldyta į reanimacijos skyrių.
„Man labai gaila, kad tėvams neleidžiama būti kartu su tokiu mažu vaiku. Mes su vyru turėjome grįžti į Biržus, bet čia negalėjome rasti sau vietos. Po pirmųjų tyrimų iš karto atsidūrėme Vilniuje – tuomet ir sužinojome apie baisią ligą, kuri išmušė mums pagrindą iš po kojų. Pasakė, kad Akvilytei – meduloblastoma, piktybinis galvos smegenų navikas, kuris, kaip paaiškėjo, buvo užaugęs net iki 5 centimetrų“, – atsargiai rinkdama žodžius pasakojo Eglė.
Iš kur gauti stiprybės?
Moteris pripažįsta, kad išgirdusi diagnozę, net nebesuvokė, ką toliau kalbėjo gydytojai – viskas tarsi paskendo rūke. Mamai linko kojos, jautėsi tokia silpna, kad net teko prašyti vyro Salvijaus tęsti pokalbį su medikais.
„Mums abiem buvo labai sunku išgirsti apie dukrytės ligą, tačiau vyras stengėsi tvardytis ir būti stiprus. Jo ramybė ir palaikymas tapo mūsų šeimos stiprybe, padėjusia nepalūžti, nors mačiau, kad ir jam tai buvo be galo sunku“, – šiandien prisipažįsta Eglė.
Iki šiol bijo adatų
Žinia apie tai, kad Akvilė serga vėžiu, buvo tik kelionės per ligą pradžia… Mažajai Akvilei buvo atlikta galvos operacija – pašalintas auglys, tačiau žaizda sunkiai gijo, tad prireikė dar septynių operacijų.
„Dabar dukrytė vis klausia, ar nebevažiuosime į ligoninę – labai bijo susirgti. Bijo adatų, nes po operacijų ir chemoterapijų rankytės buvo subadytos. Esame labai dėkingi nuostabiems gydytojams, kurie visada buvo šalia mūsų – šeimos gydytojai Laurai Gabrėnienei, onkohematologei Monikai Kapitančukei, neurochirurgui Ramūnui Raugalui“, – nuoširdžiai padėkojo Eglė.
Kiek kainuoja sveikata?
Kai atrodė, jog šeima po ilgų gydymo mėnesių, varginančių operacijų ir alinančių chemoterapijų gali po truputį atsigauti, rūpesčiai niekur nedingo. Akvilei dar bus atliekami tyrimai stebint jos būklę, jai būtina lankytis raidos centre, laukia ilga reabilitacija, kineziterapijos ir logopedo užsiėmimai. O visa tai nemažai kainuoja.
Šeima, kuri tyliai ir kantriai stengėsi išgyventi savo nelaimę artimųjų rate, šiandien pripažįsta – žmonių pagalbos labai reikia.
Suartino išgyventos patirtys
E. Smolskienė pokalbio metu paminėjo pasvalietę Ireną Tamulionę, kuri prieš devynerius metus taip pat išgyveno košmarą – jos jauniausioji dukrelė Viktorija susirgo vėžiu. Šiandien moteris kartu su dukra savanoriauja ir teikia emocinį palaikymą panašaus likimo žmonėms.
„Man Irena labai padėjo. Ji visada buvo šalia – guodė, kai to labiausiai reikėjo, suteikė optimizmo, davė daug naudingų patarimų. Ji ir padrąsino nebijoti garsiai kalbėti apie dukrytės Akvilės ligą“, – prisipažino biržietė.
I. Tamulionė ir jos dukra Viktorija gali būti pažįstamos biržiečiams iš girdėtų paramos ir labdaros fondų „Mamų unija“ bei „Rimanto Kaukėno paramos grupė” veiklų, reklaminių stendų, televizijos laidų… Irenos šeima, išgyvenusi tikrą pragarą, kai susirgo mažoji Viktorija, davė sau pažadą – jei dukrelė pasveiks, jie nuoširdžiai padės kitiems.
Pažadas sau ir Dievui
„Kai susirgo Viktorija, mes daug meldėmės ir davėme sau, o kartu ir Dievuliui pažadą – kai Viktorija pasveiks, kiek tik galėsime, kiek jėgos leis, stengsimės atsidėkoti už galimybę jai gyventi, pasveikti. Tą ir darome. Jau devintus metus bent du kartus per mėnesį važiuojame į Vilnių ir savanoriaujame – lankome vėžiu sergančius vaikučius, bendraujame su jų šeimomis. Kai sirgo mūsų dukra, aplink nebuvo žmonių, kurie kalbėtų apie viltį, dalintųsi sėkmės istorijomis. O tai labai svarbu. Todėl dabar mes apie tai ir kalbame“, – sako Irena.
Pasvalietė pasakoja, kad savanoriaudama atkreipė dėmesį į Akvilę ir jos tėvus. Kartu praleido nemažai laiko, todėl suartėjo, pelnė šeimos pasitikėjimą.
Reikia pagalbos mergytei ir šeimai
Moteris sako – jeigu šeimos nori, mielai bendrauja ir pasibaigus gydymui. Pati išgyvenusi košmarą, mačiusi daug sergančių vaikų, ji iš pirmo žvilgsnio pastebi, kokios pagalbos labiausiai reikia.
„Aš pati įkyriai nelendu, bet jei šeima prisileidžia – vaizdžiai tariant, imu juos už rankos ir vedu tuo gijimo keliu, dalinuosi savo patirtimi. Pastebėjau, kad ir Akvilytei, net ir pasibaigus gydymui, liko liekamųjų reiškinių. Matyt, tas auglys ne juokais sujaukė jos galvytę – mergaitei reikia atstatyti ir eiseną, ir kalbą, ir raidą. Aš net pati pradėjau galvoti, ką pažįstu Biržuose ir ko galėčiau paklausti patarimo, kaip dar galima būtų padėti Akvilei ir jos šeimai“, – sako I. Tamulionė.
Tiki, kad atsiras žmonių, kurie padės
Moteris sakė, kad jaunai šeimai tikrai reikalinga pagalba, nes jie dabar turi mažą kūdikėlį, taip pat ligotą Akvilę, todėl suprantama, kad tėveliams sudėtinga išgyventi. Tėvelis Salvijus dirba, mama Eglė rūpinasi Akvile ir mažąja dukryte, kuri dar visai kūdikis.
Kai žinia apie mažąją kovotoją Akvilę pasklido Biržuose, vienas pirmųjų sureagavo bokso treneris Virgilijus Stapulionis. Jis žadėjo padėti į sunkią situaciją patekusiai Eglės ir Salvijaus Smolskių šeimai.
Irena neabejoja, kad pagalbos ranką išties ir daugiau žmonų. „Tikiu, kad Biržuose atsiras suprantančių, kurie padės jaunai šeimai ir jų dėka Akvilytė vėl galės džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu. Sakau iš savo patirties – kai mano Viktorija sirgo, Pasvalyje susivienijo visos tarnybos – psichologai, logopedai, kiti specialistai ir net nepažįstami žmonės. Visi mums labai padėjo ir aš visiems jiems esu dėkinga. Kai vėžiu suserga vaikas, šeimai tarsi žemė išslysta iš po kojų”,- sakė Irena.
Treneriui suspaudė širdį
Biržų bokso klubo „Terminator“ įkūrėjas ir treneris V. Stapulionis sunkiai rinko žodžius, kalbėdamas apie Eglės šeimą.
„Man labai sunku apie tai kalbėti – iš karto suspaudžia širdį. Aš pats esu tėtis, mano dukrytė panašaus amžiaus kaip Akvilė, todėl negaliu net įsivaizduoti, ką išgyveno ir ką tebejaučia jos tėveliai. Manau, kad tikrai turime visi suremti pečius ir padėti šiai šeimai.
Vėžys – baisi liga. Ačiū Dievui, ji atsitraukė, tačiau šeimai vis tiek tenka didžiulės išlaidos: nuolatinės kelionės į Vilnių, tyrimai, specialistų konsultacijos, reabilitacija. Galiausiai – sveikas, kokybiškas maistas. Jaunai šeimai per sunku visa tai finansiškai atlaikyti, todėl aš jaučiu pareigą prisidėti. Kviečiu ir kitus nelikti abejingais“, – paragino V. Stapulionis.
Tikėkime biržiečių gerumu ir Kalėdiniu stebuklu. Mažajai Akvilei linkime sveikatos, o tėveliams ir visai šeimai – stiprybės, tikėjimo ir… Kalėdinio stebuklo.
Norintys paremti šeimą, gali aukoti.
Paramos gavėjas: Eglė Smolskienė.
Banko sąskaita: LT257300010149661585.
Paskirtis: parama Akvilei.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.