Malda

Bai­gian­tis me­tams skai­čiuo­ja­me. Už­dirb­tus ir iš­leis­tus pi­ni­gus. Sėk­mes ir ne­sėk­mes. Skai­čiuo­ja­me, kiek taip va­di­na­muo­se karš­tuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se žu­vo žmo­nių. Žu­vu­sių­jų skai­čius ap­va­li­na­me iki de­šim­čių tūks­tan­čių. Nors šei­mos ir ar­ti­mie­ji ap­rau­da kiek­vie­ną sa­viš­kį.

Gel­bė­da­mi gy­vy­bes pa­sau­lio žmo­nės bė­ga iš na­mų. Pa­bė­gė­lių skai­čius jau ten­ka ap­va­lin­ti iki mi­li­jo­nų.

Kas ga­li pa­neig­ti, jog mir­tys ir ne­lai­mės kaž­kam ne­suk­rau­na mi­li­jar­dų?!

Sėk­mės bei džiaugs­mo aki­mir­ko­mis svei­ki­na­me ir už nuo­pel­nus gi­ria­me sa­ve. Tik ta­da, kai su­klum­pa­me po gy­ve­ni­mo kry­žiu­mi, pri­si­me­na­me Vieš­pa­tį. Krei­pia­mės į Jį pa­gal­bos.

Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se po­pie­žius Pran­ciš­kus pa­sau­lio ka­ta­li­kams pa­siun­tė be­są­ly­giš­kos mei­lės ži­nią: „Die­vas to­liau my­li mus vi­sus, net ir blo­giau­sius iš mū­sų.”

Po­pie­žius vi­siems su­tei­kė vil­tį: „Ga­li bū­ti, kad lai­ko­tės klai­din­gų idė­jų, kad esa­te vi­siš­kai su­jau­kę pa­dė­tį, bet Vieš­pats jus te­be­my­li”.

Kas mums lie­ka?! Kai pa­sau­lis toks ne­gai­les­tin­gas, mal­da mums vi­siems rei­ka­lin­ga. Ko ge­ro, ne tiek svar­bu, ar pa­tys mel­džia­mės, ar kas nors ki­tas už mus su­klum­pa ant ke­lių.